R. Janickas: Gyvenime pakanka įtampų, turime vienyti, o ne kiršinti žmones

- Ar spalio 10-ąją minimą Vietos savivaldos dieną - savivaldybių tarnautojų profesinę šventę - kaip nors paminėsite?

- Tradiciškai visada minime. Kai buvo jubiliejiniai metai, buvome sukvietę ir visus buvusius rajono savivaldybės darbuotojus: merus, tarybos narius. Buvo didelis renginys, kuriame dalyvavo ir partneriai iš Latvijos, Gruzijos. Dabar, kai turime „kovidinę" situaciją, didelių susibūrimų nedarome. Šią dieną pažymėsime kukliai, bet niekas nebus užmirštas - bus mero padėkos tiek seniūnijų darbuotojams, tiek seniūnaičiams.

- Neseniai su delegacija lankėtės Latvijoje, Lyvanų mieste, su kuriuo draugaujate. Ko galima pasimokyti iš latvių savivaldos?

- Šiais metais Latvijoje buvo įvykdyta administracinė reforma, kurios metu iš 100 buvusių savivaldybių liko tik 43. Mes turime 60 savivaldybių. Esminiai dalykai yra labai artimi ir panašūs. Ir problematika panaši. Tarkime, kaip galima spręsti savivaldos paslaugų problemas mažesniais kaštais, kad ta paslauga pasiektų kiekvieną gyventoją. Ir jiems, ir mums itin svarbūs skaitmenizavimo reikalai, darbo ir užimtumo problemos. Mūsų partneriai Latvijoje yra mažesni nei Ukmergės savivaldybė - jie su mažesniais resursais turi padaryti tas pačias funkcijas, mums tai irgi aktualu, nes ir mums kai kur reikia tuos resursus mažinti.

- Ar nacionalinis transliuotojas pakankamai dėmesio skiria regionams, savivaldybių aktualijoms? Ar paprastas rajono gyventojas matomas?

- Anksčiau dar tekdavo šį tą per LRT pamatyti. Dabar jau keletą metų jokių nacionalinio transliuotojo pliusų šioje srityje nematau. Kalbant apskritai apie lietuvišką televiziją, turiu omeny TV3, LNK ir kitus komercinius kanalus, turi susimokėti didžiulius pinigus, jei nori būti matomas, faktiškai turi būti vos ne užsakomieji dalykai, kad atsirastų pažintinės laidos ir kitokie projektai, kuriais pristatomos savivaldos. Rajonų savivaldybės turi investuoti į savo reklamą, dar rėmėjai kažkiek prisideda prie vieno ar kito projekto.

- Nepasidavėte užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio spaudimui, kad iš miesto centro būtų iškeltas paminklinis akmuo partizanų vadui Juozui Krikštaponiui neva dėl jo dalyvavymo holokauste. Vis dar esate atakuojamas?

- Matau, kad šiuo atveju žaidžiama į vienus vartus. Kalbama ne teisiniais argumentais, o tiesiog principu „galimai kaltas", „galimai - taip, galimai - anaip". Paminklas buvo pastatytas už įvairių organizacijų, pavienių žmonių paaukotas lėšas - negalima jo iškelti tiesiog kažkam panorėjus. Niekas nesigilina į istoriją. Prokuratūra anksčiau yra pareiškusi, kad nėra pakankamai įrodymų dėl mūsų kraštiečio galimo dalyvavimo holokauste. Esu pasiryžęs organizuoti diskusiją - jei centrinė valdžia nesiima šito, teks savivaldai organizuoti tuos dalykus. Surinkus istorikus, kitus specialistus, reikia pradėti argumentuotai diskutuoti, o nesisvaidyti kaltinimais.

Istorinės atminties formavimas ir kiti dalykai yra Seimo, Vyriausybės kompetencijoje. Turi būti bendra nuostata priimta. O dabar meras, gindamas tiek viešąjį interesą, tiek nenorėdamas sukiršinti ir taip sukiršintos visuomenės, turi klausyti kaltinimų ir savo atžvilgiu, kad neiškelia to paminklo. Nuomonių yra įvairių. Kita vertus, šiandieniniame gyvenime pakanka įvairių įtampų. Jei vietos valdžia imtųsi griauti partizanams pastatytus paminklus, tik sukiršintume žmones. Mero pareiga - burti žmones, o ne priešinti. Turime vienyti žmones, nes to Lietuvoje labai trūksta.