Prof. Libertas Klimka: Skandalingas medžių kirtimas persimetė ir į kapines

- Turime Visų Šventųjų dieną, minimą lapkričio 1-ąją, ir Vėlines (Mirusių atminimo diena), švenčiamas lapkričio 2-ąją. Kartais tarp jų žmonės jau painiojasi. Kuri jų svarbesnė?

- Visų Šventųjų diena yra bažnytinė šventė, priklausanti krikščioniškai liturgijai. Vėlinės lietuviams nuo seniausių laikų yra labai svarbi visų mirusiųjų pagerbimo diena. Tradiciškai jas abi minime. Kaimo žmonės tomis dienomis dirbdavo visus darbus, tik aplankydavo kapus ir tiek. Dabar gi įvedėm „tradiciją" nuvažiuoti į kapines ir ten vos ne garbės sargyboje stovėti. Tuoj ir tų dviejų dienų mums bus mažai. Manau, kapams skiriame ne tokį dėmesį, kokio reikėtų. Todėl tenka kalbėti apie labai negražius dalykus. Net skandalingus.

- Kokie tie skandalai kapinėse?

- Dabar Lietuvoje visose kapinėse masiškai kertami medžiai, tai skandalinga. Tai ne tik tradicinio kraštovaizdžio naikinimas, medis galų gale turi ir mitologinę reikšmę, juk lietuvių vėlės išeidavo į dausas per medžius. Neįsivaizduoju, kaip reikia nejausti savo krašto gamtos grožio, kad imtume naikinti kapinių medžius.

Žinote, kaip pasiaiškino vienas kaimo seniūnas dėl kertamų medžių? Esą pusė kaimo išvažiavo į Airiją - kas dabar prižiūrės tuos kapus, kai lapai rudenį nukris. Vadinasi, mes tuos savo pabėgėlius, Lietuvą palikusius dėl sotesnio kąsnio, taip pagerbiame, jog savo senelių kapus apnuoginame kirsdami medžius. Paskui pasodina močiutė gėlytes kelias, o kai pavėsio nėra, saulė iškepina - tenka kas antrą dieną eiti laistyti. Niekas nepagalvoja, kodėl tūkstantmečiais lietuviai savuosius arba šventosiose giraitėse sudegindavo ir čia pelenus išbarstydavo, arba kaimo kapinaitės buvo gražiausių medžių guotas. Dabar gi seniūnas esą gerą darbą padarė - neduok Dieve, jei vėtra nulauš šaką ir ta šaka nukris ant paminklo, kuris kainavo tūkstančius eurų. Štai kas šiandien mums svarbiau.

Skaudu žiūrėti ir į tą kapo aikštelės užklojimą granitu, Vilniuje jau net stiklo blokais dengia, o prie tų plokščių - kuo didesnis paminklas.

- Kapinės tapo parodomuoju dalyku, kuriuo puikuojamės?

- Taip, viskas daroma pasirodymui. Štai kaimynai ateis, o ten ant mano kapų nukritęs rudenio lapelis - oi, kokia gėda. Viskas nesveikai perdėta. Arba ant kapo ištisi gėlynai įrengti, tai irgi neskoninga ir neestetiška, nes kapinėse turi būti išlaikytas santūrumas. Mums reikėtų pasimokyti iš estų, ar dalies latvių, kurie yra evangelikai, jie sako, kad prieš mirtį mes visi esame lygūs ir nėra čia ko didžiuliais paminklais stebinti, viskas turi būti santūru, kad į kapines ateitum, kaip į kokį miško parką. O dabar aš ateinu aplankyti senelių kapų ir randu iškirstus medžius tiek Žemaitijoje, tiek Aukštaitijoje. Niekada taip nebūdavo, kad kapas būtų uždengtas granito plokštėmis. Mes juk turime tokias savitas tūkstantmetes laidojimo tradicijas, mes gi šitoje žemėje esame kaip Tauta išaugę, čia viskas mus turi sieti su mūsų žeme, su gamta, o mes viso to atsisakome. Liūdna dėl to, kad daugiausia kičo yra šiuolaikinėse kapinėse.

- Ar Vėlinės turėtų sulaukti televizijų dėmesio?

- Būtinai. Turėtų būti paaiškinta žmonėms, ką jie daro, pavyzdžiui, kirsdami medžius ar kiekvieną šapelį kapavietėje nušluodami. Niekad kaime to nebūdavo. Būdavo vienas paminkliukas visai šeimai statomas, jis dažniausiai būdavo medinis, palaidojus tris kartas, jį pakeisdavo naujesniu. Bet tai mūsų Tautos pasididžiavimas - tradicinė kryždirbystė, nes tai buvo kaimo žmonių sukurti šedevrai. O dabar visi nori, kad būtų kuo daugiau akmens. Tai visiškas savimonės neturėjimas ir kvailų madų vaikymasis. Yra ir gerų pavyzdžių, televizija juos ir galėtų parodyti, apie šiuolaikines kapinių madas pakalbėti ir paprotinti žmones.

- Ar tai, ką sakote, parodo, jog mūsų visuomenėje etninė kultūra yra sumenkusi, ar net apskritai nebežinome savų tradicijų?

- Taip, mums gi pavyzdys visur yra Briuselis. Mes visai nenorime savo tradicijų, nes tos mūsų tradicijos kažkas sena, beviltiškai atsilikę. Labai retoje mokykloje vaikams dėstoma etninė kultūra, ir tai ne kaip atskiras dalykas, bet tik tada, jei atsiranda mokytojas, kuris pats jaučia tą lietuviškumą ir įterpia etninės kultūros elementų į savo dėstomą dalyką. Na, o broliukai latviai į „Išsilavinimo standartus", kur surašyta, ką turi žinoti, mokėti vidurinę mokyklą baigęs jaunuolis, yra įrašę tuziną liaudies dainų. Mano studentai mokėdavo tik vieną liaudies dainą - „Šalia kelio karčiama".

- Kodėl mes nieko panašaus į „Išsilavinimo standartus" neturime?

- Mes nuolatos reformuojame savo švietimo sistemos grandis, tai vidurinį, tai aukštąjį mokslą. Per tas nesibaigiančias reformas viskas išbyra.