Prof. Rasa Čepaitienė: Iliuzijų kaina

- Lapkričio 21-ąją minima pasaulinė televizijos diena. Prieš dešimtmetį svarbiausias lietuvių užsiėmimas namuose, kaip parodė anuo metu daryta apklausa, buvo televizijos žiūrėjimas, o televizorius vadintas svarbiausiu daiktu. Dabar pasikeitęs ir pačios TV suvokimas, ir mūsų galimybės žiūrėti tai, ką norime, o ne tai, ką rodo tuo metu, nes šiandieninės TV turinys (filmai, laidos, sporto transliacijos) tapo prieinamas įvairiose platformose, pradedant „YouTube" ir baigiant „Netflix". Tad kokią vietą mūsų kultūroje televizija užima šiandien?

- Manyčiau, reikėtų kalbėti apie kartų skirtumus. Vyresniems žmonėms, nesinaudojantiems internetu, neturintiems atitinkamo technologinio raštingumo lygio, televizija išlieka svarbi gyvenimo dalis - jie žiūri viktorinas, meksikietiškus ar turkiškus serialus, žinių laidas, jų namuose televizorius dažnai įjungtas kaip fonas. Jiems TV išlieka svarbus informacijos ir pramogos namuose šaltinis.

O jaunesnei kartai, kuri labiau pripratusi prie šiuolaikinių technologijų, svarbesni tampa socialiniai tinklai, įvairios platformos. Čia jie prisirankioja informacijos - juk socialiniai tinklai tam tikra prasme tarnauja ir kaip naujienų kanalai.

Be to, socialiniai tinklai duoda betarpišką atgalinį ryšį - atrodo, jog gali iš karto sudalyvauti diskusijoje, tiesiogiai parašyti vienu ar kitu klausimu pasisakiusiam politikui, tai yra, žmogus gali turėti iliuziją, kad jo žodis kažką reiškia. Socialinės medijos suteikia daugiau aktyvumo nei tuo atveju, kai pasyviai išklausai informaciją per kokio nors TV kanalo žinių laidą.

Tas interaktyvumas daugeliui patrauklesnis. Galų gale ir pati televizija interaktyvuojasi, kalbu apie išmaniąją TV, kai gali pasirinkti ir atsisukti filmus, praleisti reklamas.

- Kaip apibūdintumėte LRT? Ar neretai girdimas pasakymas, jog turime, bet iš tiesų neturime visuomeninio transliuotojo, yra tikslus?

- Kitąmet nacionaliniam transliuotojui LRT skiriamas beveik 73 mln. eurų finansavimas, kai visai likusiai žiniasklaidai, berods, skirti 5 milijonai.

Kai prieš kurį laiką, paprašyta kolegų lenkų, vienam jų moksliniam žurnalui parašiau straipsnį, kaip Ukrainos klausimas išnaudojamas Lietuvos vidaus politikoje, jiems viskas buvo gerai. Kai sugalvojau to paties straipsnio (gana kritiško valdančiųjų atžvilgiu) versiją publikuoti viename mūsų kultūros žurnale, atsakymas buvo toks - esą kažkoks keistas straipsnis, todėl jo nepublikuos.

Manau, kad už viso šito buvo baimė tiesiog sulaukti valdančiųjų nepasitenkinimo ir galbūt nurėžtų finansų. Ypač dabar, kai mes matome tokią didžiulę finansinę disproporciją tarp LRT ir likusios žiniasklaidos.

Tai ir yra atsakymas, kodėl vis labiau žmones traukia laisvo žodžio erdvė ir atsiranda kritika partinei nomenklatūrai dirbantiems žurnalistams, influenceriams. Matome „cancel" kultūrą, kai valdančiųjų oponentai marginalizuojami, išjuokiami, šmeižiami ir t.t. Tai kuria labai nesveiką atmosferą ir, aišku, kiršina visuomenę. Žinoma, tikslas toks ir yra, kad žmonės negalėtų susivienyti dėl jokio bendro reikalo.

- Ar LRT pasikeistų, po rinkimų pasikeitus valdžiai? Ar tos tendencijos, kai valdantieji, kas jie bebūtų, uždeda savo leteną ant TV, išliktų?

- Geras klausimas - ar turėdama galimybę kita valdančioji jėga skirtų savo žmogų į generalinio direktoriaus postą. Matyt, kad taip, tad didelių lūkesčių ir vilčių nelabai turiu. Ką matėme dabar? Buvo įdėtos maksimalios pastangos perrinkti tą pačią konservatoriams palankią LRT vadovę. Tad ne veltui tas finansavimas toks neproporcingas - akivaizdu, prieš rinkimus maksimaliai stiprinamos visuomenės smegenų plovimo pastangos.