Nijolė Sadūnaitė: Laisva nuo neapykantos

- Netrukus, liepos 22-ąją, sulauksite sveikinimų su 85-uoju gimtadieniu. Kokiomis mintimis jį pasitinkate?

- Dėkoju Dievuliui. Kaip sakoma, būk pasveikinta, jeigu jau reikia tiek ilgai gyventi. Aš optimistė, viską su humoru priimu. Mano tolima giminaitė gyvena Toronte, jai šią vasarą sukako 105 metai. Kalbėjomės telefonu, o ji ir sako: „Ale tai bus juoko, kai 200 sulauksiu". Tikrai juoksimės, sakiau jai. Tokios mes abi optimistės.

- Jūsų optimizmas padėjo iškęsti KGB kalėjimą, lagerius. Iš kur tas gebėjimas net apie tragiškus dalykus kalbėti su humoru, saviironija?

- Tikiu, kad tai Dievulio man skirta dovana nuo pat gimimo. Tie sangviniški genai. Ir tikėjimas. Kai Dievas duoda didžiausią dovaną - tikėjimą, tada viskas lengviau pakeliama.

- Jūs vadinama Lietuvos sąžine. Tad paklausiu, kaip, jūsų akimis, šiandien gyvena Lietuva?

- Man atrodo, kad karas Ukrainoje, kuris toks nežmoniškai siaubingas, atnešė mums labai daug dvasinės naudos. Žmonės nuo netikrų vertybių, kai gyvenama tik savo malonumui, savo ištaigai, nemoraliems dalykams, pasisuko kiton pusėn. Nes kai prieš akis - mirtis, visai kitaip pradedi matyti vertybes.

Pažiūrėkite, kaip per tą baisų genocidą, per tas baisias žudynes Ukrainoje atsivėrė mūsų žmonių širdys. Kaip susiorganizavo mūsų žmonės, daugeliu atvejų gyvenę tik sau, o dabar važiuoja į Ukrainą slaugyti, padėti, rizikuodami veža labdarą, jau nekalbant apie tai, kad aukoja čia, vietoje. Matau atjautą, meilę.

Žmonės mato didelį Ukrainos skausmą. Tas skausmas gali ir mus paliesti. Jei Ukraina kaip skydas mūsų neapgins, tai tas pat, kas vyksta Ukrainoje, bus ir Lietuvoje.

Man skaudu, kai girdžiu sakant: „Ai, čia vien ukrainiečių vėliavos". O kai mes buvome okupuoti ir sovietų niokojami, žudomi, kažkodėl verkėme, kad esame vienui vieni. Ačiū Dievui, kad Ukraina nėra vienui viena.

- Italų režisierius Rikardas Denaras, prieš penkerius metus apie jus sukūręs dokumentinį-vaidybinį filmą „Dangus lageryje", jus vadino „žmogumi, laisvu nuo neapykantos". Ar turit atsakymą, kodėl Lietuva tokia susipriešinusi, tiek daug neapykantos, pykčio visuomenėje?

- Manau, žmonės atitolo nuo Dievo. Ir dešimt Dievo įsakymų daugeliui - tušti žodžiai. Jei greitkeliu važiuodamas žmogus nesilaiko kelių eismo taisyklių - jis pavojingas ir sau, ir kitiems.

Be to, daugelį apsėdęs savanaudiškumas, godumas ir visos kitos mūsų blogybės. Ypač puikybė - kaip čia aš nusileisiu kitam.

- Ta puikybė mūsų Seime matyti, kai nepaisoma didžiosios visuomenės dalies nuomonės, pavyzdžiui, dėl lyčiai neutralios partnerystės įstatymo.

- Tai baisiausia. Jie jaučiasi dievais - ką noriu, tą darau. Ir jų siekiai, norai - virš visų kitų norų. Puikybė - pati didžiausia nuodėmė.

Tai, ką jie nori padaryti, yra protu nesuprantami dalykai: nėra tėvo, nėra mamos, bet yra du tėvai ar dvi mamos, o visi tie vaikams peršami pasiūlymai apie galimybę pasirinkti lytį išvis be komentarų. Jeigu dviem vyrams norisi gyventi kartu, tegul gyvena. Bet norėti, kad toks palaidas gyvenimas, einantis prieš žmogaus prigimtį, būtų įteisintas - visai kas kita. Tai šeimos griovimas, o šeimos griovimas yra ir Tautos griovimas.