1 nuotr.Rubrikoje „Mini interviu" kalbamės su filosofe Nida Vasiliauskaite.
- Praėjusį šeštadienį Vilniaus centrą užtvindė tūkstančiai žmonių, susirinkusių į protestą prieš valdžios savivalę, tarp jų eisenoje dalyvavo ir studentai, nepritariantys esamai segregacinei tvarkai. Kaip vertinti tai, ką (ne)parodė vadinamoji visuomeninė televizija LRT?
- LRT įžiūrėjo tik 500 žmonių, kuriems teskyrė keliasdešimt sekundžių. Teigti, kad susirinko vien senimas ir „kaimai", arba argumentas „pažiūrėkite į veidus" - akivaizdžiai absurdiškas, tad pasistengė išvis nematyti. O tai, savo ruožtu, dar vienas įkaltis: kas vyksta, kas valdo ir kas meluoja. Dar viena vinis į tą dėžę, iš kurios kalba kažkas, beviltiškai vaidinantis gyvą.
- Kaip apibūdintumėte nacionaliniu transliuotoju vadinamą LRT, už kurią visi susimokame?
- LRT neturi nieko bendra su deklaruota misija („Tarnauti visuomenei teikiant ojektyvią, patikimą informaciją [...], kurti ir transliuoti kokybišką produkciją" ir t.t.) ir sąmoningai elgiasi priešingai: tai nebe nacionalinis transliuotojas ir nebe žiniasklaidos priemonė, o angažuotas „visuomenės priešas", tendencingas, šališkas atviros ir grubios propagandos kanalas, tarnaujantis valdančioms politinėms jėgoms ir besityčiojantis iš visuomenės už jos pačios pinigus. Beje, labai nekokybiškos propagandos kanalas. Ir menkavertės pramoginės produkcijos, pateikiamos kaip „kultūra".
- Kokia galėtų būti alternatyva per LRT skleidžiamai „vienintelei teisingai nuomonei"?
- Nepriklausoma „pogrindinė" žiniasklaida ir socialiniai tinklai. Laimei, pati visuomenė dabar tampa žiniasklaida - neįmanoma nuslėpti, kas iš tiesų nutiko, ilgiau nei kelias minutes.
- Turime ir komercinius lietuviškus kanalus. Ką manote apie juos?
- Nepastebėjau, kad jie mėgintų būti politine alternatyva - veikiau prisitaiko prie LRT tono ar apsiriboja pramogų industrija. O siūlomu repertuaru iš esmės beveik nesiskiria tarpusavyje.
