Mobingą skatina ir politikai, ir televizijos ekranas

- Neseniai minėjote, jog beveik baigiate ne vienų metų darbą - 10 paveikslų ciklą Dantės pragaro tema. Gal jau galima ruoštis į parodą?

- Jei viskas bus gerai, bandysiu tą parodą padaryti rugsėjo vidury, galimybė ją surengti mezgasi Vilniaus dailės akademijos parodų salėje „Titanikas". Svarstau šį paveikslų ciklą pavadinti „Pragaro giesmėmis".

- Šiandien visuomenė taip susipriešinusi, kad jau galima kalbėti apie vertybinį karą, kurį įžiebė Laisvės partija su lyčiai neutralia partneryste, narkotikų legalizavimu. Gal pratęsite ir savo ciklą?

- Nežinau, ar pratęsiu, bet ši paroda, matyt, ir gimsta dėl daugybės prieštaravimų, kurie yra šiuolaikiniame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Lietuva yra tik dalelytė bendros visumos. Dailininko santykis su aplinka, su pasauliu, žinoma, visoks gali būti, bet jei jau imiesi Dantės, tai, matyt, yra pretenzijos kažką pasakyti rizikingai atvirai, be jokio kompromiso. Dantė kažkada rizikavo į savo pragarą patalpindamas konkrečius istorinius savo aplinkos žmones. Tai sudėtinga tema, apie kurią geriau kalbėti tada, kai bus mano paroda. Nors, atvirai sakant, truputėlį dėl jos būgštauju, nes ten išties bus itin aštrių momentų.

- Tikitės įvairių reakcijų?

- Gali būti reakcijų ir iš įvairių socialinių sluoksnių, ir dėl estetikos. Tai rizikinga paroda, tiesiai pasakysiu. Bet aš ją rimtai ruošiau, žinau, ką darau.

- O kokia jūsų paties reakcija į šiandienos aktualijas? Kaip vertinate tai, kai LRT apie tūkstančius žmonių, susirinkusių į Šeimos gynimo maršą, kalbėjo itin paniekinančiai, pašaipiai?

- Mes nuolat kalbame apie mobingą ar pašaipų kultūrą, kuri faktiškai yra antikultūra, ir kuri, deja, šiandien vyrauja mūsų valstybėje. Mąstome, kaip padaryti, kad mokykloje nebūtų pašaipų, skiriami pinigai projektams. Bet juk visų pirma suaugusieji turi rodyti pavyzdį vaikams, kaip reikia spręsti problemas, kaip kultūringai polemizuoti. Bet, pasirodo, kai tik iškyla koks aštresnis klausimas, mes nelabai kuo ir skiriamės nuo Kremliaus „24 kanalo", kur propagandistai vienas kitam akis drasko - vietoj polemikos vyksta rėkavimas. Lietuvoje jokių diskusijų, deja, nėra, vyksta gerokai tendencingesni dalykai, ypač televizijos eteryje. Niekas Lietuvoje prieš gėjus nekovojo ir nekovoja, bet apie gėjams „kylančias problemas" pastaraisiais metais tik ir girdime.

Ramiai būtų galima viską spręsti diskusijose, bet diskusijų kultūros nėra. Pažiūrėkite į mūsų politikus, kokie jų santykiai su oponentais - jei pašnekovas yra kitos partijos narys, tai būtinai jį reikia maišyti su žemėmis arba kitaip mąstantį žmogų vaizduoti kažkokiu idiotu. Nėra politinės kultūros. Apskritai pačios visuomenės žema kultūra, nes problema yra žmonių išsilavinimo lygis.

Bet visa tai iš dangaus nenukrinta. Tam reikia perskaityti ne vieną knygą, visą gyvenimą reikia mokytis, reikia švietimo, normalių mokytojų, mokyklų, reikėjo nesunaikinti Pedagoginio universiteto, kuris ruošė mokytojus. Bet, ką pasakyti apie visuomenę, kuri apskritai nurašė pedagogikos specialybę? Tai ir yra ženklai mūsų žemos kultūros - be švietimo, be mokytojų visuomenė darosi katastrofiškai primityvi.

Reikia tuos dalykus spręsti, nes švietimas yra Lietuvos problema. Bet liūdniausia, kad tos problemos neįvardijamos, apeinamos, o vietoj jų sprendimo iškeliamos pseudo problemos. Jos labai patogios politikams, nes nereikia galvos sukti - išėjai, parėkavai tribūnoje, ir jau matomas esi. Pažiūrėkime į kalbas apie Petrą Gražulį. Argi šitaip galima žmogų tujinti. Čia gi tikrų tikriausias mobingas. Ir tai vyksta nacionaliniu mastu - rimti politikai tuos dalykus daro ir mūsų televizijos.

- Mobingą matote ir TV ekrane?

- Žinoma. Galbūt ponas Gražulis nėra mano bendramintis, bet vis tiek jis yra žmonių išrinktas į Seimą, jis turi teisę turėti savo nuomonę. Niekas negali iš jo daryti to, kas dabar daroma. Ir nereikia vaizduoti, kad tie, kurie Šeimų marše dalyvavo, yra velniai žino kas. Man patinka, kad žmonės turi savo nuomonę, tegu ir kitokią nei valdžios. O kam tarnauja valdžios žmonės? Visuomenei. Tai būkite malonūs ir sukurkite įstatymą, kuris tenkintų ir vieną pusę, ir kitą pusę. Diskutuokite, kad būtų rastas kompromisas. O jei visiškai neaišku, tai prašom rengti referendumą. Visi pabalsuosime. Nes Lietuvos vardu Seimo nariams nereikėtų taip drąsiai kalbėti. Jau vien Šeimų maršas, automobilių kolonos keliuose parodė - problema yra. Ir sąžiningas politikas turėtų ieškoti kompromiso. Nereikia visko vien iš jėgos pozicijų laužti.