Rubrikoje „Mini interviu" kalbamės su Nacionalinio visuomenės sveikatos centro vyriausiąja specialiste, entomologe Milda Žygutiene.
- Keletą metų iš eilės buvome pirmi Europoje pagal erkių sukeliamų ligų - erkinio encefalito ir Laimo - sergamumą. Kaip yra šiemet?
- Ar pirmaujame ir šiemet, galėsime pasakyti tik metų gale, kai turėsime metų sergamumo duomenis. Bet ankstesniais metais Lietuvoje registruojamas sergamumas erkiniu encefalitu buvo išties didžiausias Europoje.
Erkių platinamos ligos išplitusios ten, kur yra erkių. O Lietuva yra endeminė erkinio encefalito ir Laimo ligos šalis, nes turime itin didelę erkių populiaciją. Ir nėra saugių administracinių vietovių. Jeigu prieš kokį 20 ar daugiau metų kalbėdavome tik apie miškus, kad einant ten reikia saugotis erkių, tai dabar visus raginame būti saugiems ir gyvenant mieste, kai lankomės parkuose, kažkokiose poilsio zonose, teritorijose, kur yra želdynai. Nes erkės jau yra išplitusios ir miestų teritorijoje. Jeigu kalbėtume apie Vilnių, tai erkės aptinkamos visuose sostinės parkuose, želdynuose.
- Ar pernykštis Vilniaus savivaldybės sprendimas - nešienauti žolės, kuri yra puiki terpė erkėms, padidino erkių plitimą ir jų keliamą grėsmę?
- Tikrai nesumažino. Nors tokio žingsnio - leidimo augti žolei visą sezoną - rezultatai nepasimato iškart, bet visiškai aišku, kad tai sudarė geresnes sąlygas tiek erkių išplitimui, tiek tų ligų sukėlėjų cirkuliacijai.
Šis sprendimas buvo naudingas erkėms, tad galima sakyti, jog Vilniaus savivaldybė užtikrino jų gerovę šalies sostinėje. Nes viena iš prevencijos priemonių, mažinant erkių populiaciją, yra žolės pjovimas ir atitinkama priežiūra tų vietų, kur dažnai lankosi žmonės, tai yra, parkų, rekreacinių zonų ir panašiai. Savivaldybė gi visą miestą buvo užleidusi aukšta žole, o tokią žolę, ypač kai šilta ir yra pakankamai drėgmės, labai mėgsta erkės. Nes kai yra žema, nupjauta žolė, saulė išdžiovina viršutinį sluoksnį, o ten, kur nėra drėgmės - erkei nepalanki terpė gyvuoti, jos negali išgyventi trumpoje žolėje.
Aukšta žolė yra tinkama aplinka ne tik erkėms, bet ir įvairiems graužikams, kitiems gyvūnams bei paukščiams, kurie ten slepiasi nuo kaitros. Graužikų ir paukščių kraujyje cirkuliuoja erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjai. Jei erkė buvo įsisiurbusi tokiam gyvūnui ir jam migruojant iš miškų į miestų pievas erkė nukrenta aukštoje žolėje, ji turi galimybę ten išgyventi. Tokioje drėgnoje terpėje erkė vystosi toliau, o po tam tikro laiko vėl išalksta ir ieško, kur galėtų įsisiurbti. Tada tokios erkės, užsikrėtusios erkinio encefalito ir Laimo ligos sukėlėjais, auka gali tapti ir žmogus.
Jei nuo erkinio encefalito, nuo kurio yra skiepai, dar galima apsisaugoti, tai nuo Laimo ligos skiepų nėra.
- Ar skiepytis turėtume visi?
- Dauguma mūsų tikrai turėtume būti pasiskiepiję nuo erkinio encefalito. Nes sunku įsivaizduoti Lietuvoje žmogų, kuris nenulipa nuo asfalto.
- Ne paslaptis, jog skiepijamasi vangiai. Gal žmonėms nepakanka informacijos?
- Kiekvienais metais yra atliekama tarptautinė apklausa, kurioje dalyvauti kviečiami ir Lietuvos žmonės. Per tas apklausas ir paaiškėja, kad virš 90 proc. žmonių puikiai žino apie erkių sukeliamas ligas, vakcinas, apie apsaugos priemones, bet vakcinuojasi tik apie 30 ar 40 proc. jų. Tai ir yra atsakymas. Žinių lyg ir pakanka, bet nesiskiepijama.
Kokios priežastys? Viena jų gali būti finansinė, nes tai kainuoja. Bet įsigilinus supranti, kad tai nėra tokia suma, kuri sugriautų finansinį gerbūvį. Kita vertus, yra ir įsitikinimai, tiksliau - nusistatymas prieš vakcinas. Taip pat tikėjimas, kad erkės sukelta bėda gali atsitikti kaimynui ar kažkam kitam, bet ne man.
- Vasara pasuko į antrąją pusę? Ar erkių aktyvumas ir jų keliama grėsmė ims mažėti?
- Tikrai nemažės. Nes dabar labai anksti prasideda erkių aktyvumas, tad jos per vienus metus gali „pasimaitinti" porą kartų. Blogiausia, kad tas antrasis erkių aktyvumo pakilimas sutampa su grybų derliumi ir mes daug laiko leidžiame miške. Todėl nuo birželio iki spalio turime didžiausią skaičių registruojamų erkių įsisiurbimų atvejų. Paskui jis ima slūgti. Bet apskritai paėmus, mes turime labai trumpą laiką, kada yra ramybės periodas.