Lietuvos vyriausiasis Senelis Kalėda: Iš Seimo gavome daug „dovanėlių“ ir dar gausime

- Prieš mūsų pokalbį eglutę įžiebėte Rūdiškėse, Trakų rajone. Kiek jau eglių „uždegėte"? Ar tokios eglės įžiebimo šventės yra šių dienų tradicija?

- Septynias eglutes įžiebiau. O tai, ar reikalingas Kalėdų Senelis įžiebiant eglę, ar ne, priklauso nuo šventės scenarijaus. Prieš keletą metų esu ir Vilniuje eglę įžiebęs, dabar scenarijus kitoks ir Vilniaus valdžia pati tvarkosi. Tai galų gale ir nesvarbu, nes svarbiausia, kad žmonėms išties būtų dovanojama šventė.

O kalbant apie tradiciją, tai, prisimenant labai senus laikus ir senąsias lietuvių tradicijas, žinoma, tokių dalykų nebūdavo. Senelis Kalėda tiesiog vaikščiodavo po kaimus su terbele ir linkėdavo, kad gyvuliai tvarte gerai maitintųsi, kad kiaulės riebios būtų, kad derlius laukuose būtų geras - tokie ūkinės veiklos ir gerovės palinkėjimai būdavo. Ir ne Senelis Kalėda visiems dovanas dalindavo, o jam būdavo duodamos dovanos.

Aišku, vaikučiams jis kokį riestainuką duodavo ar cukierkų paberdavo, bet esmė ta pati - Seneliui Kalėdai dovanas teikdavo. O dabar kitaip - tik duok ir duok, Seneli, tai ne tokios markės telefoną atnešei, tai ne tokia mašinytė.....

- Kaip jums Vilniaus eglė-tortas? Ir tam skirti 230 tūkst. eurų?

- Kaip Kalėdų Senelis visada vengiu kalbėti apie eglučių įžiebimo ir puošybos niuansus. Juk kažkas eglę puošė taip, kaip suvokė, kaip jam atrodė svarbu, tikėdamas, kad eglė spinduliuos šviesas, o tuo džiaugsis aplinkui sėdintys zuikučiai, nykštukai, vaikščiojantys žmonės, kurie matys tą kažkieno sukurtą spinduliavimą. Ir nėra taip svarbu, vienaip ar kitaip ta eglė papuošta, svarbu, kad iš širdies, su kažkokia mintimi ar idėja.

Bet man nepatinka, kad eglių puošyba virto kažkokiomis rungtynėmis - kieno gražesnė, aukštesnė, kieno įmantresnė. Blogiausia, kai pasipila raginimai: balsuokime už tą ar aną eglę, jau nedaug balsų trūksta ir pralenksime tą ar aną miestą. Kas iš to, kad būsi pirmas? Būsi šeštas ar dešimtas? Tai taip nesvarbu. Ir tuštybė.

O kalbant apie Vilniaus eglę, galiu suprasti idėją. Vis tik yra 700 metų jubiliejus, žmonės sumąstė, kad galėtų būti tortas su degančiomis žvakutėmis. Na taip, suma gal keistokai atrodo, juolab kad yra ir detalių, kurios buvo ir praėjusiais metais panaudotos. Šiais laikais, kai kalbame apie sunkmetį ir taupumo būtinumą, tokia eglė galbūt ir pernelyg prašmatni.

- Ar įvardytumėte, kokias dovanas (tikras ir kabutėse) mums šiais metais dovanojo politikai?

- Nuolat gauname „dovanų". Ką tik buvau sutikęs pažįstamą Seimo narį, kuriam paspaudžiau ranką ir pasakiau: „Gerai, kad nebalsavai už tą nesąmonę - norą legalizuoti „žoleles" ir kitokius kvaišalus." Man labai liūdna, kad tokie garbingi žmonės - ir sportininkai, ir aktyvistai, kurių daug pažįstu, tarp kurių daug mano bičiulių yra, pasiduoda spaudimui. Tiesiog gėda, kad ne žmogiškasis faktorius juos valdo, bet ta gauja, taip pavadinčiau tą visą grupuotę, kuri nusprendė vieną ar kitą visuomenei nepriimtiną įstatymą priimti, o kiti tiesiog turi pasikliauti tos grupuotės sprendimais ir daryti tai prieš savo valią. Ir dėl ko?

Dėl to, kad galėtų sėdėti toje šiltoje vietoje. Nėra to patriotizmo, to aktyvumo, nėra tikro kovotojo dėl savo įsitikinimų dvasios, nėra savo nuomonės išraiškos - tas mane labai liūdina. Jeigu stuburo nėra, tai kas tada tu ten, Seime, esi? Tave lyg kokį plastiliną maigo.

Daug tų „dovanėlių" iš Seimo galima prisiminti. Ir dėl nepaprastosios padėties, kai žmonės vienaip ar kitaip varžomi. Žinoma, lengviau valdyti žmogų, kai jo rankos surištos, kai uždengiama burna, kai akys nieko nemato - tiesiog yra tokia efemeriška būtybė, su kuria galima daryti, ką nori. Tai nėra teisinga, bet situacija yra būtent tokia. Daug „dovanėlių" esame gavę ir dar gausime, nes gauja valdo.