Henrikas Žukauskas: LRT siūlo sukramtytą ir valdantiesiems naudingą turinį

- Ar jaučiate, jog LRT yra „visų mūsų televizija", nes visi už ją susimokame?

- Keista diskutuoti apie visiems ir taip žinomą faktą, kas yra LRT. Aišku, kad tai mūsų visų televizija ir kitokių nuomonių negali būti. Televizija, radijas ir visas pastatų kompleksas yra visų mūsų turtas, pabrėžiu, visų Lietuvos piliečių turtas, o ir šios įmonės išlaikymas yra iš Lietuvos biudžeto. Tai ar gali kilti klausimas - kieno yra LRT?

Pasirodo, gali, klausimų yra, ir jų daug - visi jie yra logiškai nelogiški.

Ką per revoliucijas, karus, perversmus maištininkai pirmiausia okupuodavo? Priemones, kurių pagalba galima skleisti sau naudingą informaciją. Taip yra šiandien su LRT. Ji kaip ir visų, bet iš tikrųjų ji priklauso kažkokiai saujelei pateptųjų ar, sakysim, palankiųjų, kurie masiškai skleidžia ne objektyvią informaciją, objektyvias naujienas, kurias išklausęs galėtum susidaryti savo nuomonę, bet jau sukramtytą, pašildytą ir valdančiai daugumai naudingą turinį. Nors informacinių priemonių prigimtis yra INFORMUOTI, bet ne FORMUOTI.

- Išties, dažnai girdime sakant, jog nacionalinis transliuotojas tapo atviru propagandiniu ruporu. Jei ruporas, tai - kieno?

- Kadangi LRT yra valstybinis transliuotojas, tai reiškia, kad jis turi atspindėti valstybės politiką. Čia panašiai kaip su Seimo rinkimais. Iki rinkimų visi gražūs, objektyvūs, bet kai atsisėdama į pašventintą kėdę, visi šie objektyvumai dingsta.

Pats LRT vadovybės formavimas yra lyg su demokratijos kvapeliu, bet, žiūrėkite, LRT Tarybą sudaro kažkieno tai paskirti asmenys. Kolektyvas išsirenka pirmininką (aišku, kažkieno pasiūlomą iš savų) ir toliau - jokių skirtingų nuomonių. Visi kaip vienas. Dar toliau - ta Taryba išrenka generalinį, kuris, jau sėdėdamas soste, nelabai į ką kreipia dėmesio. Jokių atšaukimų, nepasitikėjimų. „Demokratija" aukščiausiame lygmenyje.

Jei tik kas bando kritikuoti vadovybę, tuoj kreipiamasi į Europos instancijas, kad, girdi, Lietuvioje kažkas kėsinasi į žodžio laisvę.

Mūsų LRT savo idėjiniu turiniu visiškai nesiskiria nuo režiminių šalių informacinių priemonių ir yra valdančiosios daugumos ruporas. Toks pat kaip Azerbaidžano, Rusijos, Baltarusijos, Sirijos, Turkijos ir t.t. Kas turi valdžią, tas turi ir galimybę pateikti sau naudingą informaciją.

- Koks, Jūsų manymu, apskritai yra lietuviškų televizijų (TV3, LNK, BTV) lygis? Kokie pliusai, minusiai?

- Kai buvau jaunas, turėjau galimybę prisiliesti prie TV veiklos. Buvau įkūręs bene pirmąją Lietuvoje nepriklausomą televiziją „Kaunas Plius". Gal kas dar tokią atsimena. Tik po mūsų įsikūrė LNK, TELE 3.

Laikai buvo sunkūs, bet dirbome kaip galėjome, ir rezultatai nebuvo blogi. Vienu metu, dirbdami Kaune ir Vilniuje, buvome žiūrimumu pralenkę LRT. Mūsų pagrindinis tikslas buvo profesionalumas, nors darbavosi ne profesionalai. Ir žiūrovas tą pastebėdavo greitai. Bet kuriuo atveju turėjai ieškoti, dominti, veikti ne trafaretiškai. Mūsų „pliusiukai" daugiausia laiko dirbo tiesioginiame eteryje. Taip, buvo rizikos, bet ji pasiteisindavo.

Televizijos skiriasi tuo, kad yra arba valstybinės, arba privačios. Privatiems kanalams labiausiai rūpi žiūrimumas ir reklamos pritraukimas, tad jie dirba principu - „duonos ir žaidimų". Ar tai gerai? Gal, bet kai pažiūri žinių laidas vienu metu, matai vienodus reportažus, taip pat žaidimus, dainas, šokius tuo pačiu metu ir net veikėjai tie patys. Serialai kartojasi, taip vadinamų „žinomų žmonių" veidai, besikartojantys visuose kanaluose, jau atsibodę iki koktumo.

Nuobodu ir, sakyčiau, neprofesionalu. Jie nemato savęs iš šalies. Neieško naujų formų, nors gal to ir nereikia - nepatiko, išjungi.

Visgi norėčiau atkreipti dėmesį į vienintelę laidą Lietuvos televizijoje, kaip labai profesionalią, kūrybingą ir informatyvią. Tai režisieriaus Sauliaus Pilinkaus „Daiktų istorijos". Nepatikėsite, laukiu kas savaitę, ką dar netikėto, su labai įdomiai pateikta informacija iškapstys laidos autorius su grupe. Tai aukšto lygio profesionalus darbas.