Gvidas Rutkauskas: Tremtiniai vis dar turi svajonę sulaukti teisingumo

- Kokiomis nuotaikomis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pasitinka birželio 14-ąją - Gedulo ir vilties dieną, kuri žymi 1941 metais prasidėjusius masinius lietuvių trėmimus?

- Pirmiausia rūpinamės tuo, kad reikia šią dieną paminėti. Visuose savo filialuose ir patys stengiamės tos dienos minėjimą organizuoti arba tiesiog dalyvaujame kitų organizuotuose renginiuose. Turime kvietimą ir į Seimą atvykti. Tačiau iš visų Lietuvos kraštelių suvažiuoti nėra taip lengva, kai daugumos mūsų tremtinių, buvusių partizanų amžiaus vidurkis yra per 80. Tad apsiribosime tuo, kad kiekvienas savo miestelyje dalyvaus renginiuose ir minės tokią skausmingai įsimintiną dieną.

Tie susitikimai, minėjimai mums reikalingi. Gyvename tomis pačiomis nuotaikomis, kaip ir gyvenome. Atminty įstrigę visų trėmimų datos. Kiekvienas prisimena tą siaubą, vargus, netektis, esame lyg paženklinti tos lemties.

- Nuo gegužės pirmosios įsigaliojo Viešųjų erdvių desovietizacijos įstatymas. Ką manote apie jį?

- Įstatymas yra reikalingas, tik manau, jog jis yra per švelnus. Vien tik nugriauti paminklus su sovietiniais simboliais, pakeisti gatvių pavadinimus - nėra tas tikslas, kurio mes norėtume.

- Ko pasigedote? Kad būtų įvardyti žmonės, atsakingi už trėmimus?

- Išties pasigedome to, kad būtų oficialiai įvardyti žmonės, kurie buvo išdavikai, agentai, kurie trėmė, žudė. Tai buvo ne tik mano, bet visų tremtinių svajonė, kuri taip ir lieka svajone.

KGB darbuotojai, jų rėmėjai ir talkininkai turėtų būti oficialiai paviešinti. Ir Komunistų partija turėtų būti pripažinta nusikalstama organizacija. Dabar sakoma - senatis, esą tai nieko nepakeis. Suprantu, komunistai buvo ir Sąjūdžio organizatoriai, dauguma jų tikrai norėjo, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, bet sovietams talkinę žmonės vis dėlto turėtų būti žinomi.

Matėte, kaip su prezidentu Gitanu Nausėda viskas taip negražiai pakrypo. Jei jis būtų pasakęs - norėjau į Vokietiją važiuoti ir įstojau į partiją, visiems būtų ramu. Dabar ta situacija kažkokia paslaptimi apaugo. Visi prezidentai, išskyrus Valdą Adamkų, buvo komunistai. Kas juos smerkė? Niekas. Bet tos komunistų pavardės turėtų būti žinomos. Mūsų sąjungos nariai vienareikšmiškai visuose mūsų susirinkimuose, posėdžiuose ir privačiuose pokalbiuose pasisako už tai, kad Komunistų partiją reikia pripažinti nusikalstama organizacija.

Jokių represijų komunistams nereikėjo ir nereikia taikyti ar kaip nors juos bausti, bet reikia, kad jie būtų įvardinti - tuo viskas pasibaigtų. Nors mes, tremtiniai, niekada neatleisime ir negalime atleisti tiems, kurie mus vežė gyvuliniuose vagonuose, skriaudė, naikino mūsų tautą, tačiau keršto niekas netrokšta - tiesiog įvardinkime juos.

- Ne vienerius metus buvo kalbama, kad tremtiniui skiriama valstybinė nukentėjusio asmens 60-ies su viršum eurų pensija daugeliui atrodo lyg pasityčiojimas. Gal ji padidėjo?

- Ji didėjo periodiškai. Bet tas padidėjimas toks nereikšmingas, kad to padidėjimo keliais eurais žmogus nelabai ir pajaučia. Skaudžiausia, kad esame įrašyti vienoje įstatymo eilutėje su tais žmonėmis, kurie mus ir vežė į tremtį. Klausiate, kaip tai gali būti? Esame valstybinių pensijų gavėjai, o valstybines pensijas pagal įstatymą gauna ir buvę milicininkai, kariškiai, mokslininkai, gaisrininkai. Tad ir esame toje pačioje eilutėje kartu su milicininkais, kitais to meto „nusipelniusiais" žmonėmis, kurie organizavo trėmimus.

- Mūsų tremtiniai, palyginus su Estijos, Lenkijos, gauna beveik tris kartus mažesnę valstybinę pensiją. Estijoje, pavyzdžiui, tremtiniams mokama virš 200 eurų. Kaip jaučiatės dėl to?

- Galime tik pavydėti. Ne dėl pinigų. Ta valstybinė pensija yra lyg pagarbos tremtiniams ženklas, lyg savotiškas atsiprašymas, pripažinimas, kad žmogus kentėjo. Ir prarado faktiškai viską - artimuosius, turtą, sveikatą. Nes dar ir šiandien tie tremtiniai, kurie grįžo į Lietuvą 1959-1960 metais, niekada taip ir neatsigavo.

Juk tie, kurie grįžo į Lietuvą dar darbingi, negalėjo rasti darbo, nors kai kurie buvo ir mokslus baigę - „liaudies priešams" buvo sunku įsidarbinti, teko dirbti tik menkai apmokamus darbus. Tad ir pensija jų dabar minimali. Todėl tremtinio pensija, tie valstybės skiriami pinigai, tikrai yra paspirtis, pagalba žmogui. Bet tas priedas tikrai nėra didelis. Kalbant apie kaimynines šalis, akivaizdu, ten visai kitoks požiūris į visa tai. Daugiau pagarbos.

- Politiniai kaliniai ir tremtiniai visada buvo Konservatorių partijos ištikimiausias elektoratas. Kokios nuotaikos dabar, kai Seime, nepaisant visuomenės daugumos, stumiamas vienos lyties asmenų Civilinės sąjungos įstatymas, narkotikų legalizavimas, jau nekalbant apie konservatorių prezidiumo subliuškusį siūlymą paleisti Seimą?

- Tikrai tam nepritariame. Neradau nė vieno mūsų sąjungos filialo, kuris pritartų tiek lengvų narkotikų legalizavimo, tiek vienalyčių asmenų Civilinės sąjungos įstatymui. Negi paskui ir vaikus tokioms poroms leisime įsivaikinti? Tremtinių nuomone, šio įstatymo reikėtų atsisakyti. Arba formuluoti kitaip - tik juridiniu keliu įteisinant tokių porų turto dalybas.

O kalbant apie pastarųjų dienų peripetijas dėl konservatorių iniciatyvos paleisti Seimą, manau, kad dėl tų tarybos narių čekių išpūstas didelis burbulas. Praktiškai valdžia galėjo tą klausimą lengvai ir greitai išspręsti - priimti įstatymo pataisą ar įstatymą, kad tarybos nariams, kaip ir už kiekvieną darbą, būtų mokama alga. Ir neliktų vietos jokiam neskaidrumui. Bet Vyriausybė užkliuvo už tokio mažyčio akmenėlio, kad norėjo griūti. Manyčiau, reikėtų stotis ir eiti toliau.