Gediminas Kulikauskas: Kaip kauniečiai kartą jau numušė elektros kainą

- Lietuvos gyventojai praėjusią savaitę patyrė šoką sužinoję, jog pasiektas elektros kainos rekordas - 4 eurai už kilovatvalandę. Ši kaina buvo pavadinta istorine, todėl prisiminiau prieš septynetą metų išleistą jūsų knygą „Elektros boikotas", kurioje aprašote, kaip Kauno gyventojai, neapsikentę, jog yra apkrauti aukščiausiomis elektros kainomis visoje Europoje, daugiau nei savaitei išjungė elektros lemputes. Ar išties šių dienų elektros kaina - rekordinė Lietuvos istorijoje?

- Ketinu išleisti pakartotinį knygos „Elektros boikotas" leidimą, nes šios knygos pardavime jau nebeliko. O kalbant apie šių dienų aktualijas, man ir pačiam pasidarė įdomu palyginti, ar praėjusią savaitę pasiektas elektros kainos rekordas - 4 eurai už kilovatvalandę - tikrai yra baisiausia, kas yra nutikę su elektros kainomis Lietuvos istorijoje.

Nes Pirmojoje Respublikoje (1918-1940 m.), kai Kauno elektros tinklus apkėtę belgai darė ką norėjo, dėl elektros kainų vargta ir šiurpta ne mažiau, nei šiandien. Juk elektrifikaciją galima iš viso pavadinti tarpukario Lietuvos „Achilo kulnu". Nes nors pirmoji elektros lemputė Lietuvoje buvo įžiebta dar prie caro - 1892 metais, bet ir tarpukario laikais mūsų krašte ji vis dar išliko prabangos preke. Teigiama, kad vienas Lietuvos gyventojas 1937 m. suvartodavo tik 15 kWh energijos, tai yra vos kiek daugiau, nei Rusijos imperijoje 1913 metais. Nors 1939 m. elektros suvartojimas padidėjo dvigubai - iki 39 kWh, bet ir tuomet lietuviai atsiliko ir nuo latvių (124 kWh), ir nuo estų (187 kWh). Nekalbant jau apie kokius nors anglus, kurie 1938 m. sunaudodavo 400 kWh, ar švedus - 1300 kWh elektros energijos.

Elektra tarpukario Lietuvoje mažai naudota dėl didžiulių, tiesiog žvėriškų kainų, lyginant su kitomis Europos šalimis. Anot inžinieriaus Jono Smilgevičiaus, to meto „Kauno elektrinė už vieną kilovatvalandę miesto centre ėmė 1,35 Lt, o priemiesčiuose ir kituose rajonuose - net po 1,5 Lt. Tuo tarpu sviesto arba lašinių kilogramas kainavo 2,5 Lt."

Daug tai ar mažai, palyginus su šių dienų eurais? Palyginti galima tik labai sąlyginai, nes ir lito vertė nebuvo nepajudinama. Vienokios buvo prieškrizinių produktų vertės, kitokios krizinių ar pokrizinių. Tačiau vis dėlto, kad ir labai sąlyginai, anų dienų smetoninį litą prilyginus dešimčiai atkurtos Lietuvos litų - turime 15 nesenų litų už kilovatvalandę. Juos gi padalinę iš euro kurso, turime 4,34 euro už smetonišką kilovatvalandę. Taigi, ar sumuštas ir istorinis elektros kainų rekordas Lietuvoje? Lyg ir ne (nežinau šiandienos rezultato), bet nedaug trūko.

Tačiau skirtingai nuo šių dienų, su kainomis iš peties ir pakovota - boikotais, langų daužymais ir t.t.

- Elektros boikotas Kaune, vykęs 1933 m. balandžio antroje pusėje ir trukęs apie pusantros savaitės, pasiekė tikslą - kainos buvo sumažintos, ar ne?

- Kaina buvo numušta ne iki tiek, kiek reikalavo streikininkai, bet trečdaliu sumažėjo, todėl boikotininkai jautėsi taip, lyg būtų laimėję. Be to, ši banga iš Kauno nuvilnijo ir į provinciją, į kitas elektros stotis, kur monopolininkai taip pat buvo priversti sumažinti elektros kainas.

Sėkmę lėmė vienybė. Prie paprastų kauniečių, kurie beveik pusantros savaitės nejungė elektros, prisidėjo ir įstaigos - solidariai atsisakė elektros. Siekta, kad protestas vyktų taikiai, tačiau neramumų būta. Todėl teko įsikišti policijai ir raminti tuos, kurie daužė langus, už kurių dega ne žvakė ar žibalinė, o elektrinė lempa.

Jūsų dėmesiui pacituosiu ištrauką iš knygos „Elektros boikotas": „Galiausiai minia, anot žurnalistų, išaugusi iki kokių 8 tūkstančių žmonių, prisiartino prie elektros stoties. Bet šioji, nebodama skandavimų „Ge-sin-ki-te švie-są!", pasielgė atvirkščiai - dėjosi nieko negirdinti ar nežinanti ir, tarsi demonstruodama, dar daugiau užžiebė lempų. Tai įsiutino minią, šaukdami „valio" žmonės puolė laužtis vidun, bet buvo atstumti suskubusios policijos. Įpykę boikotuotojai, garsiai gailėdami, kad „nepasiėmė rogatkų", patraukė tolyn, prisakę, jog kitądien grįš prisipirkę turguje bulvių, šios pigios, kokio centnerio stoties langams užteksią.

Vadovaujama studentų, minia ėmė „užgesinėti lempas" vietose. Ir kur kas griežtesniais būdais: kur nepaklausė ar nesusiprato patys, ten buvo išmušti langai. Taip kelios lempos buvo išdaužytos vieno kino teatro, prancūzų-lietuvių draugijos skaityklos, kelių gydytojų, poros advokatų ir visos eilės civilinių piliečių."