- Kokiomis nuotaikomis Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga pasitinka birželio 14-ąją, kuri ženklina 80 metų sukaktį tos 1941 m. dienos, kai prasidėjo vienas didžiausių masinių trėmimų Lietuvos istorijoje?

- Tremtiniai gyvena prisiminimais - atminty įstrigo visų trėmimų datos, ne tik tų metų. Kiekvienas prisimena tą siaubą, vargus, netektis, esame lyg paženklinti tos lemties. Todėl visada paminime tas datas - tie, kurie dar gali, važiuojame į minėjimus, renginius. Anų dienų įvykiai tremtiniams yra taip įaugę, kad jie niekada nepamirš - visada minės ir prisimins, apgailės ir apverks. Bet dabar vis labiau jaučiame, tą rodo ir faktai, jog tremtinių gyvenimo istorijos, žyminčios ir Lietuvos istoriją, nueina užmarštin. Ta bendra užmaršties tendencija išties stipriai jaučiama. Sakoma, gyvenimas eina pirmyn ir reikia žiūrėti į priekį. Tad atgal sukamės tik mes patys - tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai, kurių jau mažai ir likę. O tremtinių dar yra. Jei skaičiuotume, tai gerokai virš 20 tūkstančių priskaičiuotume tų, kurie turi nukentėjusiojo nuo sovietinės okupacijos statusą ir pažymėjimą.

- Politiniai kaliniai ir tremtiniai visada buvo konservatorių partijos ištikimiausias elektoratas. Kokios nuotaikos dabar, kai Seime, nepaisant visuomenės daugumos, stumiama lyčiai neutrali partnerystė, narkotikų legalizavimas ir kiti pamatines vertybes griaunantys įstatymai?

- Šiandien matome ne valdančiąją koaliciją, o Laisvės partijos diktatūrą toje koalicijoje. Tikrai tam nepritariame. Išsakau visų mūsų sąjungos filialų, kurių mes turime 54 Lietuvoje, narių nuomonę. Neradau nė vieno filialo, kuris pritartų tiek nestiprių narkotikų legalizavimo, tiek partnerystės įstatymui. Tremtinių nuomone, šio įstatymo reikėtų atsisakyti. Arba formuluoti kitaip - tik juridiniu keliu įteisinant tokių porų turto dalybas ir panašiai. Bet tokiai šeimai sakome ne. Mes katalikai, mus palaiko ir religinės bendruomenės.

- Ar jūsų balsą ir nepritarimą girdi? Ar esate prisimenami tik per šventes?

- Tie tremtiniai, kurie priklauso konservatorių partijai, savo nuomonę išsako partijos skyriuose. Bet kalbant apskritai, tremtiniams trūksta pagarbos. Pagarba matuojama keliais faktoriais. Pirmiausia kalbu apie galimybę oriai gyventi iš pensijos. Nes tremtiniui skiriama valstybinė nukentėjusio asmens pensija - mokami 62 eurai - jau dešimtmetį nesikeičia. Ne vienas klausia, kodėl iš mūsų tyčiojasi?

Juk tremtiniai, kurie grįžo į Lietuvą dar darbingi, negalėjo rasti darbo, nors kai kurie buvo ir mokslus baigę, nes „liaudies priešams" buvo sunkiau įsidarbinti, teko dirbti tik menkai apmokamus darbus. Pavyzdžiui, iš tremties grįžęs mano tėvas tik medžius galėjo krauti lentpjūvėje, o mama - įsidarbinti valytoja, karpytoja ir pan. Atlyginimai buvo ypač maži. Tai ir pensija jų buvo minimali. Todėl tremtinio pensija tikrai yra paspirtis, pagalba žmogui, nes su keliais šimtais eurų sunkoka pragyventi. Štai dėl ko reikalinga ta tremtinių pensija, bet niekam tai nerūpi.

Mūsų tremtinių pensija, palyginus su kitomis valstybėmis - Estija Latvija, Lenkija, - atsilieka beveik tris kartus. Estai gauna virš 200 eurų, kiek žinau, jiems ir sanatorijos praktiškai nemokamos. Aišku, į tas sanatorijas nelabai kas ir važiuoja, tarkime, mūsų tremtinių vidutinis amžius yra apie 80 metų. Aš, gimęs tremtyje, esu, ko gero, pats jauniausias tremtinys, kuris dar dirba. O daugumai mūsų tremtinių reikia ir materialinės pagalbos, ir dėmesio bei pagarbos. Ne tik per šventes.