Eglė Masalskienė: Nusivylusi visuomenė praranda jėgas

- Esame išvarginti pandemijos, stresą kelia karas Ukrainoje, kylančios kainos ir nedarbas, tad išties galima greitai „perdegti". Kaip apibūdintumėte visuomenės būseną, kai, regis, jau ir karo baisybės ne taip jaudina, slopsta entuziazmas renkant labdarą? Tai perdegimo ar bejėgiškumo, kad nieko negali padaryti, jausmas?

- Turime gerą patarlę: „Šuo ir kariamas pripranta". Kai pokytis įvyksta, visi reaguojame. O kai pokytis užtrunka, jis jau ne pokytis, o - kasdienybė. Kas belieka? Tiesiog gyventi toliau ir adaptuotis. Tai gamtos mums duota išgyvenimui naudinga reakcija - adaptuojiesi, vadinasi, gyveni. Adaptaciniai mechanizmai turi veikti, kad žmogus išliktų gyvas ir neturėtų per didelio streso lygio ilgą laiką. Tad galima sakyti, jog prisitaikėme prie naujos realybės. Tai nėra blogas dalykas. Žinoma, jei skaičiuotume kažkokius pliusus-minusus, mąstydami apie karo, ekonomikos strategiją, tai kai kuriais atvejais gali būti naudinga, kad jaustųsi įtampa visuomenėje, nes tai motyvuoja ką nors daryti. O kai pripranti, adaptuojiesi prie situacijos, nelieka tos socialine prasme naudingos jėgos ką nors daryti.

- Pastebite nusivylimo nuotaikas visuomenėje?

- Kai mes turime lūkesčių, arba viltį, arba žinojimą, daugiau remiantis gal ne faktais, bet tikėjimu, kad bus vienaip ar kitaip, ir paaiškėja, kad viskas yra ne taip, nusiviliame. Nekalbu dabar apie nusivylimą savimi, bet turiu minty nusivylimą kitų žmonių ar organizacijų, ar atskirų šalių veiksmais.

Kai bendrauju su žmonėmis, jaučiu nusivylimo reakciją. Ir savyje taip pat jaučiu. Nes viena yra pykti, o kita - nusivilti. Abu jausmai nemalonūs, bet pyktis gali ir pridėti energijos, o nusivylimas dažnai atima jėgas (sakoma, rankos nusvyra). Pykti galime, pavyzdžiui, ant agresoriaus, kuris puola, kalbu ne tik apie karą, gali būti bet kas, kas mane užpuolė, pažemino, pavyzdžiui, tai gali būti ir agresorius situacijoje, kai patiriamas mobingas, ir likimas, ir agresorė Rusija, kuri užpuolė kitą šalį. Pirma reakcija būna tokia: o ne, taip negali būti. Tiesiog netiki. O paskui ateina antra reakcija - pyktis.

Bet kai kurį laiką su tuo pykčiu pabūni, pradedi dairytis aplink, kad sužinotum, ką daro kiti. Jei, pavyzdžiui, tai yra mobingas, aš pykstu, kad mane užsipuolė, man baisu, bet tikėjausi, kad kolegos palaikys, o jie tyli, nepalaiko. Natūralu, aš nusiviliu jais ar ta organizacija, ta aplinka. Ir sakau: niekas man nepadės, aš bejėgis. Tada jaučiuosi labai blogai, netenku vilties ir jėgų. Nes mobingas nėra tik dviejų dalyvių reikalas. Visada yra tas, kas daro patyčias, tas, kas kenčia, ir dar yra žiūrovai, kurie tame dalyvauja, bet nieko nedaro. Šia prasme vėliau, karui jau įsilingavus, pradeda rastis nusivylimas: maniau, kad kitos šalys padės labiau; galvojau, kad kažkas neleis tam vykti; maniau, kad šiais laikais to būti negali... ir dabar tas tikėjimas sugriuvo. Yra ne taip, kaip tikėjausi. Jaučiuosi nuviltas.

Tai, mano galva, yra labai svarbi dalis visuomenės reagavimo į tai, kas vyksta, nes tai yra nusivylimas. Žinoma, galima atleisti tiems, kas tave nuvylė, bet tada jau lieka abejonė, jaučiamės ne tokie tvirti, nes stresas kyla ne tik tada, kai mus puola, stresą kelia ir tai, kai dūžta viltys. Tai yra ilgalaikiškesnis ir psichologine prasme sunkesnis karo padarinys.

- Šiandien vis dažniau susiduriame su „Cancel" kultūra („Atšaukimų kultūra"), kai žmonės pasmerkiami dėl savo pažiūrų, pasisakymų, kurie neatitinka vienokių ar kitokių normų, priimtinų vienai ar kitai grupei. Ar sutiktumėte su sakančiais, jog toną „Cancel" kultūrai duoda ir mūsų LRT, propaguojanti vienintelę ir „teisingą" nuomonę?

- Visais laikais taip buvo - kiekvienas stengėsi patempti publiką į save. Kritiškai mąstantis žmogus priima ir reklamą, suprasdamas, kad tai tik reklama. Tad jis ir žinutę iš bet kokių transliuotojų, viešų kalbų priima kritiškai vertindamas, kad tai yra tik oficiali nuomonė, kurią kažkam reikia sakyti. Kritiškas mąstymas, be visų kitų dalykų realistiško ir kritiško vertinimo, yra ir tam, kad mes suprastume, jog, pavyzdžiui, visuomeninis transliuotojas ir turi transliuoti oficialiąją nuomonę. O jei kalbame apie iš televizijos ekrano sklindantį etikečių klijavimą, man atrodo, jog kuo labiau žmonės atpažįsta, kad tai yra etikečių klijavimas ir reiškiama kraštutinė nuomonė, tuo labiau yra skleidžiama žinutė: „Netikėk aklai manimi, nes aš esu etikečių klijuotojas". Kuo daugiau eteryje tokio kieto įsitvėrimo į vieną nuomonę jos neargumentuojant, tuo labiau sukeliama atvirkštinė reakcija: arba abejojama, arba suvokiama, kad čia kažkas ne taip.