respublika.lt

Dr. Rasa Antanavičiūtė: Kur riba, kada reikia sustoti griauti?

(170)
Publikuota: 2024 balandžio 17 14:37:40, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 3 nuotr.
Dr. Rasa Antanavičiūtė. Redakcijos archyvo nuotr.

Rubrikoje „Mini interviu" kalbamės su menotyrininke, Vilniaus muziejaus direktore Dr. Rasa Antanavičiūte.

 

- Balandžio 18-ąją minima Pasaulinė paminklų ir paminklinių vietų apsaugos diena. Kaip mums sekasi saugoti kultūrinius paminklus?

- Statant paminklą, žinoma, deklaruojama intensija, kad jis stovėtų kuo ilgiau - paprastai per atidarymą sakoma, kad stovėtų amžinai. Bet gyvenime iš tiesų taip retai būna. Ypač tokiose vietose kaip Lietuva, kur geopolitinė situacija keitėsi ir keičiasi pakankamai dažnai, todėl paminklams ilgai išlikti yra sudėtinga.

Paprastai išlieka tie, kurie turi mažiausiai politinio krūvio. Mano žiniomis, seniausias Vilniuje paminklas yra skirtas kompozitoriui Stanislovui Moniuškai (1819 - 1872), kuris 1922 metais, minint kompozitoriaus 50-ąsias mirties metines, pastatytas skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios. Daugiau politinio krūvio turintys objektai griūna nesulaukę nė 50 metų, o kartais ir dar greičiau.

Turbūt trumpiausiai, viso labo vos 14-15 metų, Vilniuje stovėjo imperinės Rusijos paminklai, statyti apie 1900 metus ir per pirmąjį pasaulinį karą nuimti. Turiu omeny Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paminklą, stovėjusį dabartinėje Daukanto aikštėje, Jekaterinos II - Katedros aikštėje ir Aleksandro Puškino, buvusio netoli pakilimo tako į pilies kalną.

Taigi nemažai mūsų paminklų yra trumpalaikiai ir kuo jie labiau politiniai, tuo labiau atsiduria pasikeitusių politinių jėgų taikinyje.

- Sovietai vertė smetoninės Lietuvos ženklus, koplytstulpius. Dabar mes darome tą patį su sovietmečio kūriniais. Tai dėsningas vyksmas ir natūrali eiga keičiantis laikmečiui ir ideologijai?

- Taip, naujos ideologijos trina senųjų ženklus, perrašinėja istoriją. Pasirenkami nauji herojai, buvę herojai tampa antiherojais. Lietuvoje ši kaita ypač dramatiška. Jeigu pasižiūrėtume į Vakarų šalis, pamatytume, kad ten tokių dramatinių pasikeitimų mažiau, nes ir politinių perversmų mažiau.

Kalbant apie paminklus ir jų išlikimą, tai yra savotiškas susitarimo reikalas, kiek mes įsivardiname paminkluose įamžintus herojus kaip nereikalingus, arba tokius, kurie kenkia dabartinei visuomenei, ir kur yra ta riba, kada reikia sustoti griauti. Juk herojų yra visokių - yra tokių, kurie nekelia abejonių, šiuo atveju būtų tie sovietiniai herojai, kurių paminklai griuvo apie 1990-uosius metus, tai yra Sąjūdžio laikais ir ankstyvajame Nepriklausomybės laikotarpyje. Ir yra tokių, dėl kurių dabar diskutuojame.

Vyksta savotiškos derybos tarp politikų ir visuomenės aiškinantis, kas dar turėtų pakliūti į tą nepageidaujamų asmenų sąrašą. Dabar atėjo eilė sovietiniams kultūros veikėjams. Manau, yra visai sveika kalbėtis apie tai, kas yra toleruotini veikėjai, o kas nebetoleruotini. Man atrodo, ši diskusija yra natūrali ir sveika, ypač, jei ji yra konstruktyvi, argumentuota, nevedina vien tik rinkiminių šūkių ar neracionalių aistrų.

- Grūto parkas - gera išeitis šalinant iš miesto „nepageidautinus herojus"?

- Grūto parkas 1990-aisiais iš tiesų buvo gera išeitis. Žinoma, buvo tam tikrų niuansų dėl autorinių teisių ir dėl istorijos komercializavimo. Aš manau, kad naikinti sovietinių paminklų nereikėtų. Ką su jais daryti? Vienas variantas yra išmokti juos toleruoti viešojoje erdvėje, kitas - patalpinti į muziejus, memorialines erdves. Juk visi pašalinti paminklai yra tam tikro istorinio etapo ženklai, kuriuos svarbu išsaugoti.

- Juolab kad kai kurie paminklai, kaip, pavyzdžiui, Petro Cvirkos paminklas, yra mūsų garsių kūrėjų darbai. Ar menas čia nesvarbu?

- Apie socialistinę lietuvių menininkų kūrybą būtų atskira kalba. Mes turbūt labiau vertiname P.Cvirkos paminklą kūrusio skulptoriaus Juozo Mikėno kūrybą iki Antrojo pasaulinio karo, o ne po to. Tačiau po karo jo sukurti kūriniai yra vertingi kaip istorijos fenomenas.

Jie labai įdomūs svarstant, kaip menininkus paveikia istorinės pervartos. J.Mikėno atvejis yra labai iškalbingas, įdomus, matant kaip ideologija gali pakeisti kūrybos stilistiką. Nesakyčiau, kad ankstyvojo sovietmečio paminklus reikia saugoti dėl ypatingos meninės vertės, bet jie įdomūs ir svarbūs kaip dailės istorijos ir istorijos apskritai reiškinys, kaip žmonių sąmonės pervartų liudininkai.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
103
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (170)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar daug laiko praleidžiate internete, socialiniuose tinkluose?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+11 +20 C

+12 +19 C

+14 +20 C

+15 +25 C

+17 +25 C

+19 +23 C

0-7 m/s

0-7 m/s

0-7 m/s