Danutė Karalevičienė: Viskas griaunama savomis, ne svetimomis rankomis

- Gyvenote Perlojoje, kurią sovietmečiu kone kiekvienas tikras lietuvis ne tik žinojo, bet ir laikė savo patriotine pareiga aplankyti, nusifotografuoti prie čia stovinčio 1931 m. liepos 19 d. pastatyto paminklo kunigaikščiui Vytautui Didžiajam su užrašu: „Vytaute Didysai! Gyvas būsi, kol gyvas nors vienas lietuvis". Ar tai, jog šis laisvės simboliu tapęs paminklas, kurį nuo sovietų bandymų sunaikinti apgynė perlojiečiai, kaip nors paveikė šio Varėnos rajono miestelio gyventojus, jus pačią?

- Studijavau Kaune, bet mes, studentai, nuolat parvykdavome į Perloją. Vytauto paminklas buvo ta vieta, kur nuolat rinkdavomės, nors žinojome, kad Perlojoje yra apie 10 saugumiečių, kurie viską stebi ir pranešinėja, rašo ataskaitas saugumui. Bet mes vis tiek visą laiką, ar tai būtų Visų šventųjų diena, ar kokia kita, uždegdavome prie Vytauto paminklo žvakutes - nesistengėme per daug slėptis. Tiesiog tai buvo kaip pareiga. Be to, mes, jaunimas, šeštadienio vakarais mėgdavome susirinkti prie Vytauto, pasėdėti, pakalbėti, būdavo, kartais net ir padainuojame. Tiesiog buvo toks dvasinis pakylėjimas, kad yra Vytauto paminklas, kad turime tokią patriotinę, lietuvišką, pačių parapijiečių lėšomis ir pastangomis pastatytą bažnyčią, kurią puošė patriotiniai akcentai - joje krikščioniškoji ikonografinė medžiaga persipynė su patriotiniais lietuvybės elementais. Visą sovietmetį Perlojos bažnyčia buvo kaip nepriklausomos Lietuvos ambasada, nes jos skliautuose buvo Vytis, Gedimino stulpai, Trispalvė, Vytauto Didžiojo portretas, „Tautiška giesmė". Mes visi eidavome ir į bažnyčią, nors būdavome įspėjami, kad taip akivaizdžiai neitume, bet kad kažkas už tai „būtų prikaltas prie sienos", kaip sakoma, to nebuvo. Tiesiog mes didžiavomės tautine dvasia, džiaugėmės, kad turime Vytautą, už pačių perlojiečių pinigus pastatytą.

- Kaip gūdžiu sovietmečiu perlojiečiai sugebėjo išsaugoti ir Vytauto Didžiojo paminklą, ir Nepriklausomos Lietuvos simboliais puoštą bažnyčią?

- Visada sakau, jog viskas griaunama savomis rankomis, o jeigu tarp savų nėra norinčių griauti, svetimi tikrai niekad nesugriaus. Būkim biedni, bet teisingi, daug paminklų mūsų šalyje sunaikinta, o Perlojoje viskas išliko. Sovietmečiu buvo valdžios noras nugriauti Vytauto paminklą, bet mūsų seneliai viską įvertino - paminklo viduje buvo įlieti geležinkelio bėgiai ir daug armatūros, todėl Vytauto paminklas ir atlaikė, ir tie trosai, kurie buvo uždėti, nieko nepadarė. O dar tas žmonių išėjimas - viso kaimo minia - tiesiog neleido nugriauti paminklo.

- Kiekvienas šiandien mato, jog kaimas nyksta, ir, kaip vaizdžiai esate pasakiusi pati, Varėnos rajone greitai tik iš paveiksliukų vaikai žinos, kaip atrodo karvė, kiaulė. Ką pasakytumėte apie mūsų žemės ūkio problemų sprendimą, ar nėra taip, kad Seimui svarbiau partnerystė nei mūsų maitintojas - žemės ūkis?

- Manau, tai buvo ne vienų metų „darbas", tai yra dešimtmečio rezultatas. Kai žodžiais politikai pasisakydavo už smulkų ūkį, bet iš tiesų smulkusis ūkis buvo naikinamas. Būdavo sakoma: mes remiame, skatiname smulkųjį ūkį, skatiname, kad kurtųsi šeimos ūkiai, kad jaunimas ateitų, bet viskas buvo daroma stambiajam ūkiui puoselėti.

Šiandien mūsų galvijininkystė, kiaulininkystė išgyvena krizę. Ir kai girdžiu sakant, „mes neturime kuo šerti, pabrango produktai, grūdai, mums dideli kaštai - duokit milijonus, tada mes kiaulieną gaminsime", darosi pikta. Atsiprašau, Lietuvos kiaulininkystės nėra - vyrauja danų kiaulininkystė, arba koncerno. O kodėl buvo žmogui uždrausta kiaules auginti? Viskas buvo daroma, kad ateitų užsienio firmos, kad jos galėtų pas mus įsitaisyti, o žmogus nieko negamintų. Anksčiau kiekvienoje pirkioje, kiekviename tvarte buvo laikomi gyvuliai - karvės, kiaulės, žmonės atlyginimų negaudavo, neturėjo hektarų žemės, bet laikė gyvulius - sugebėdavo juos pašerti ir pasigaminti sau maisto. Šiandien visa tai uždrausta. Mane toks žmogiškas piktumas ima, kai girdžiu sakant: klimato kaita, karvės tuštinasi, teršia - net nežinau, kaip galima didesnę nesąmonę sugalvoti. O laukiniai paukščiai, pasižiūrėkite, kokią žalą daro, bet, pasirodo, kad laukiniai paukščiai - ne žala, laukiniai gyvuliai ir žvėrys - ne žala. Jei žmogus pradeda savo ūkelyje kažką tvartelyje auginti, iškart sakoma - žala gamtai.

Tai, ką pasakiau, tik akcentai - žemės ūkio problemos būtų plati ir atskira tema. Trumpai galėčiau pasakyti, jog pasigendu vieno - mes siunčiame į Europos Parlamentą savo atstovus, tačiau jų veiklos nematyti - jie ten tiesiog gerai gyvena ir pamiršta, kad egzistuoja ta Lietuva, kad reikėtų nors kokiu žodeliu mūsų ūkininkus užtarti.