Birutė Teresė Burauskaitė: Tautos genocido vardynas

- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pristatė daugiatomio leidinio „Lietuvos gyventojų genocidas" paskutiniąją - šeštąją - dalį. Per trisdešimt metų išleista 11 knygų, kuriose įamžinta 251 620 Lietuvos represuotų gyventojų ir žuvusių laisvės kovų dalyvių vardų bei likimų. Ar tai reiškia, kad visus partizanus, kovotojus už laisvę jau žinome?

- Ne, darbai vyksta toliau. Tas projektas pradėtas dar Sąjūdžio laikais. Tada buvo labai didelė euforija ir noras atskleisti žmonių pergyventus įvykius - tiesiog buvo pribrendęs ne tik laisvės siekis, bet ir vidinis troškimas pasidalinti atmintimi. Tad Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, profesorius Julius Juzeliūnas, teigęs, kad „geriausias paminklas totalitarinių režimų aukoms - jų vardų ir likimų rašytinis įamžinimas", 1988 m. inicijavo Lietuvos Sąjūdžio komisiją stalinizmo nusikaltimams tirti.

Ši komisija surinko labai daug medžiagos ir buvo aišku, kad tai yra itin vertinga medžiaga, todėl reikia, kad ji būtų visuomenei pristatyta. Sąjūdžio komisijos stalinizmo nusikaltimams tirti darbą tęsė 1991 m. įsteigtas Represijų Lietuvoje tyrimo centras, o nuo 1997 m. - Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras. Visi labai aiškiai matė šio darbo tikslą ir prasmę. Tas ir buvo daroma 30 metų.

Šaltiniai labai keitėsi. Iš pradžių, leisdami pirmąjį „Lietuvos gyventojų genocido" tomą, mes turėjome tik žmonių atsiųstą medžiagą (dokumentus, anketas, prisiminimus ir pan.) ir iš Amerikos atvežtą Čikagoje gyvenusio Leonardo Kerulio vadinamąjį žinyną „Išvežtųjų lietuvių sąrašas: Stalino teroras, 1940-1941", išleistą 1981 metais.

„Lietuvos gyventojų genocidas", kurį mes vadinome Vardynu, pradėtas leisti 1992 metais. O šis, paskutinis tomas, skirtas 697-iems 1954-1989 m. sovietų okupacinės valdžios represuotiems asmenims (įkalintiems, nužudytiems) ir 1991 metų nuo SSRS agresijos prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę vykdyto teroro aukoms (daugiau kaip 400 Lietuvos gyventojų sužalota sveikata, 23 žmonės nužudyti).

- Kaip kito visuomenės požiūris į partizanus per šį laiką? Net dabar kartais tenka skaityti bjaurių komentarų po straipsniais apie partizanus.

- Visuomenės nuomonė nėra tokia, kad turėtų tik vieną kryptį. Kad sakytume, jog susidomėjimas didėja ar mažėja. Kai atsiranda kažkokie istorinės situacijos aprašymai, ypač su tam tikra tendencija, visuomenėje kyla viena bangelė, kitą kartą - kita. Mano nuomone, lūžio taškas susidomėjimui partizanų tema buvo Adolfo Ramanausko -Vanago palaikų suradimas. Tada tikrai pakilo domėjimasis esminiais dalykais, o ne vien sovietmečio klišėmis, kad „partizanai buvo žudikai".

Aš suprantu žmones, kurių tėvai žuvo nuo partizanų rankos. Centras tyrinėja ir šituos įvykius - sunkiai einasi tą medžiagą surinkti, patiksinti, bet yra tiriami visi istoriniai aspektai. Tik jie kartais itin skaudžiai priimami. O kalbant apie tuos internetinius komentarus, svarbu, kas rašo visa tai. Galbūt žmogus, kurio tėvai ar seneliai nukentėjo nuo partizanų ir jis nežino kitos istorijos, kaip ten buvo iš tikrųjų.

Visų tų pokario žudynių istorija dar labai miglota. Nes atsiranda kitokios informacijos apie tą patį žmogų - lyg ir žinojome, kad partizaną stribai nužudė, paskui pasirodo, kad pats tas partizanas buvo išdavikas ir jį patys partizanai nužudė. Visokiausių variantų yra. Tai irgi yra dar labai platus, svarbus tyrinėjimo laukas.