Dėkoju už laišką, nes kiekvienas Jūsų žodis, sakinys ar tekstas visada man buvo įdomus ir pamokantis. Todėl kiekviena proga stengiausi jį išgirsti ar perskaityti. Mūsų pokalbius Žinių radijuje prisimenu kaip tautiškumo mokyklą, formavusią ne tik mano, bet ir mūsų klausytojų pasaulėžiūrą bei suteikusių labai vertingų žinių apie Lietuvos valstybę ir lietuvių tautos tradicijas bei savimonę. Ir šį Jūsų laišką priimu kaip rūpinimosi lietuvių tautos reikalais ženklą. Skatinantį dar kartą pasitikrinti, ar teisingu keliu einame.

Todėl turėčiau kai ką paaiškinti ar net, atleiskite Profesoriau, patikslinti.

Pirmiausia, Profesoriau, ir dabar lieku prie nuomonės, jog lietuvių kalbai nereikia jokių draudimų. Per ilgai jai viskas buvo drausta, o didysis spaudos draudimas 1864-1904 metais net pakeitė ištisos lietuvių kartos požiūrį į knygą, spaudą, kalbą. Juk būtent nuo to meto šie dalykai tapo mums šventi. Tačiau ar norėtume tą patirti vėl?

Lietuvių kalbai reikia rūpesčio ir raidos laisvės. Nepaisant mūsų kalbos archaiškumo ir tūkstantmečio valstybingumo tradicijos, šiandien vis dar esame labai jauni. Juk mūsų bendrinei kalbai šiemet sukanka tik 120 metų! Iš jų tik 50 metų mūsų kalba buvo valstybinė. Palyginus su kitomis Europos valstybėmis, esame kūdikiai. Todėl turime ruošti kalbą būsimajai skaitmeninei pasaulio realybei. Norminti bendrinę kalbą, rašyti ja mokslo darbus, plėtoti terminiją. Planuoti kalbos ateitį ir rengti ilgalaikę kalbos strategiją. Rūpintis, kad lietuvių kalba būtų diegiama į skaitmeninę terpę. Atnaujinti teisinę valstybinės kalbos bazę. Reformuoti kalbos priežiūros ir tvarkybos sistemą. Pagaliau pasirūpinti kalbiniu visuomenės švietimu. Darbų yra daug. Ir, Profesoriau, jie yra sėkmingai ar ne taip sėkmingai daromi. Visada norėtųsi, kad būtų kuo sėkmingiau...

Dabar dėl anglėjimo. Mintis apie „rusėjimą ir anglėjimą" nėra nauja ar originali. Ją girdime jau ne pirmas dešimtmetis. Tačiau kada, Profesoriau, Lietuva buvo kitokioje padėtyje. Kažkada rusėjome, paskui lotynėjome, vėliau lenkėjome, vėl rusėjome. Dabar tenka pripažinti, kad anglėjame. Nil novo sub sole. Nieko naujo po saule.

Profesoriau, o vis dėlto išlikome lietuviais. Nors neturėjome bendrinės valstybinės kalbos. Šiandien mūsų padėtis daug tvirtesnė, nes Nepriklausomos valstybės valstybinis ir viešasis gyvenimas vyksta lietuvių kalba.

O kad trūksta pagarbos gimtajai kalbai, neturėtų stebinti. Ar netrūksta pagarbos valstybei, tautai, žmogui, moteriai ir vyrui? Šiandien anglų kalba atveria mums platųjį pasaulį, todėl ji yra reikalinga. Tačiau laiku ir vietoje! O mes dažnai girdime nereikalingais anglicizmais užterštą kalbą, skaitome perteklinius ir pretenzingus užsienietiškus viešuosius užrašus, esame raginami lietuviškai kalbėti ir rašyti bet kaip, nes pakanka taisyklingai kalbėti ir rašyti angliškai. Matome, kad kažkas nemėgsta dainuoti lietuviškai, mėgsta dainuoti nelietuviškai ir jaučiasi labai „kietas" vartodamas tik anglų kalbą, nors šiandien tuo jau tikrai nieko nebenustebinsi.

Ką gi, baudžiavinis mąstymas dalyje mūsų visuomenės dar yra labai stiprus - pono viskas gražiau ir geriau. Tokie baudžiauninkai ir nori grąžinti mus į XIX amžių, kada neturėjome nei bendrinės, nei valstybinės kalbos, net ir valstybės.

Tačiau nejaugi manote, Profesoriau, kad VLKK ar kokia kita Lietuvos institucija gali imti ir uždrausti šitokį mąstymą ir maivymąsi? Vergo iš galvos ir širdies neišvarysi draudimais. Gyvename laisvoje demokratinėje šalyje, todėl pirmiausia turime kreipti dėmesį į švietimą, pagarbos valstybei ir kalbai ugdymą, dėti teisinį valstybinės kalbos funkcionavimo pagrindą. Tik draudimais XXI amžiuje mažai ko gali pasiekti. Ir ačiū Dievui. Nesinorėtų gyventi tokioje šalyje, kokia šiandien yra kaimyninė Baltarusija.

Todėl, Profesoriau, dar kartą dėkodamas Jums už laišką viliuosi, kad ateityje galėsime skaityti dar daug Jūsų tekstų, kurie ir ugdys pagarbą gimtajai kalbai, ir padės atsispirti nepageidautinoms įtakoms.

Lieku nuoširdus Jūsų skaitytojas ir gerbėjas.

Audrys Antanaitis
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas

Profesoriaus Romualdo Grigo laišką Audriui Antanaičiui galite skaityti čia.