Arūnas Sakalauskas: Teatras - visiškas fenomenas

- Kovo 29-ąją šventėte savo šešiasdešimtmetį. Jūsų kūrybinė veikla trunka beveik keturis dešimtmečius. Ar aktorius kuria remdamasis savo asmenybe?

- Reikia būti sąžiningam sau. Neatsitolinti nuo personažo, nekalbėti apie jį. Ką tenka vaidinti, mes visi turime tas savybes, tik jas reikia surasti.

- Ar galvojate apie savo profesijos prasmingumą?

- Teatras yra žmogaus pokalbis su pačiu savimi. Aktorius kalba su žiūrovu ir kartu su savimi. Mes pasitikriname save. Žiūrovas taip pat pasitikrina: atėjęs į spektaklį, jis taip pat kalbasi su savimi. Jausmais kalbasi - ką suvokia, kas jį jaudina... Kurdamas vaidmenį pasikalbi su savimi. Nežinau, kas tai yra, ar terapijos seansas, ar kažkas kito. Kas yra teatras, aš ir šiandien nesuprantu. Tai - visiškas fenomenas.

- O kas yra aktorius?

- Lygiai taip pat neįmanoma atsakyti. Aktorius sau gali užsidėti lyg Mesijo aureolę, bet tai - neteisinga. Aktorius yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir sėdintysis salėje, tik jis turi galimybę pasakoti istoriją, nes yra tos profesijos. Nei aš, nei žmogus, sėdintis salėje, nekalbame apie savo profesijas, bet spektaklio metu surandame bendrus sąlyčio taškus - kas mus vienija, kas mums abiem rūpi.

- Kiek aktoriui svarbi kaita? Dažnai kalbama, kad aktorius nesikeičia, o kai kurie aktoriai skelbia, kad būtina save keisti.

- Laikas be pėdsakų nepraeina. Atrodo, kad nesikeiti, o iš tikrųjų keitiesi. Gyvenimas be naujų patirčių nepraeina. Vis ką nors patiri, įgauni. Viskas keičiasi - spektakliai, režisieriai, interpretacijos, problemos... Nors, gerai pagalvojus, problemos visada tos pačios. Tiesiog neatsiranda žmonių, kurie sugebėtų parašyti taip, kaip Šekspyras - dabar ir apie dabartį.

- Kiek jums yra svarbi žiūrovų reakcija?

- Labai svarbi. Lietuviai - labai santūrūs žiūrovai, bet dažniausiai tą santūrumą pavyksta ištirpdyti, jis dingsta. Tarkim, vaidinant „Dėdę Vanią", į sceną turiu įeiti su gėlėmis. Kai spektaklis prasideda, žiūrovai būna įsitempę, paskui aš iš žiūrovų salės pasirodau scenoje. Ir, kai stoviu ant laiptelių, vedančių į sceną, manęs niekas nepastebi, nes žiūrovai jau būna giliai įsitraukę... Kai pamatai, kad žmogus įsijautęs - didžiausia laimė.