Ž.Gallego – Holivudą iškeitusi į Lietuvą

- Pora pastarųjų mėnesių jums buvo labai intensyvūs - neseniai grįžote iš Italijos ir vėl teko krautis lagaminus  į Jungtines Amerikos Valstijas...

- Į Italiją keliavau su naujo filmo idėja. Ten vyko „ESoDoc“ (angl. European Social Documentary), rengiama mokymų iniciatyva, ten dalyvaudama vysčiau savo idėją. Daugumos filmų projektai plėtojami su įvairių specialistų ir konsultantų pagalba būtent per tokius mokymus. Taip idėja įgauna aiškesnę ir solidesnę formą, yra lengviau jai gauti finansavimą. Tačiau kol kas šis mano projektas dar labai ankstyvoje stadijoje, ir manau, kad apie jį išgirsite tik po poros metų. Į JAV, Los Andželą vykau pristatyti filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“. Buvo suplanuoti keli pristatymai skirti lietuvių bendruomenei ir JAV kino industrijos profesionalams. Filmą priėmė labai šiltai, po peržiūros vyko įdomios diskusijos, kurios leido dar kartą pajusti, kad tai globaliai aktualus filmas.

- Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera įvyko Vasario 16-ąją, tačiau filmas dar vis rodomas Lietuvos kino teatruose, nemažą susidomėjimą juo išreiškė ir užsienyje esančios lietuvių bendruomenės, be to, filmas nominuotas net 9-ioms kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ statulėlėms. Kaip manote, kodėl šis filmas buvo toks sėkmingas?

- Prie tos sėkmės prisidėjo labai daug dalykų. Filmas buvo tarsi pirmoji kregždė šia tema. Istorinės dramos veiksmas vyksta 1972 m., taigi prabėgus keliems dešimtmečiams jau galime analizuoti to meto įvykius, dar yra amžininkų, kurie padėjo rašant scenarijų, ir yra auditorija, kuri tą laikotarpį išgyveno, tad tai svarbu ir jiems. Šis filmas turi savo sėkmės istoriją. Su kūrybine grupe norėjome, kad filmas plačiai pasklistų po Lietuvą, tačiau taip pat norėjome, kad jis būtų patrauklus ne tik vyresniems žmonėms ar tiems, kurie domisi istorija. Džiugu, kad į filmą atėjo labai daug jaunų žmonių, norinčių sužinoti savo tėvų ar senelių istoriją. Prie filmo sėkmės prisidėjo ir tai, kad jį pamatė labai daug žmonių, ir garsas apie filmą pasklido iš lūpų į lūpas. Juo labai susidomėjo ir lietuvių bendruomenės užsienyje - „Emilija iš Laisvės alėjos“ jau parodyta Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, Šveicarijoje, Amerikoje, neužilgo ją išvys ir Anglijoje bei Airijoje gyvenantys tautiečiai.

- Festivalio „Kino pavasaris“ metu įvyko ir jūsų prodiusuoto animacinio dokumentinio filmo „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ premjera. Koks šio filmo kelias?

- Šis filmas - trijų šalių bendro darbo rezultatas. Nors filmo kūrėjai - lietuviai, norvegai ir lenkai, pirmiausia jo premjera įvyko Vokietijos mieste Liubeke. Vis dėlto pagrindinis filmo herojus - vokietis Jurgis Zauerveinas, ryški XIX a. asmenybė, poliglotas, padaręs didelę įtaką daugeliui Europos tautų, tarp jų ir Lietuvai. Pirmoji iš koprodiuserinių šalių filmą išvydo Lietuva Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Vasarą filmas dalyvaus didžiausiame pasaulio tarptautiniame animacinių filmų festivalyje „Annecy“, Prancūzijoje, taip pat planuojamos premjeros  Norvegijoje bei Lenkijoje, vėliau jis bus parodytas per įvairių šalių televizijos kanalus. Smagu, kad šis filmas taip pat nominuotas „Sidabrinei gervei“ kaip geriausias ko-produkcijos filmas.

- Šis filmas sukurtas remiantis J.Zauerveino biografija. „Emilijos iš Laisvės alėjos“ pirminė idėja taip pat buvo sukurti filmą apie grafaitę Emiliją Pliaterytę, nors vėliau filmo idėja ir pakito. Atrodo, jus domina realios, kažkada gyvenusios asmenybės...

- Man labai patinka biografiniai filmai ir knygos, imponuoja stiprios asmenybės. Tikros istorijos, gyvenimiškos ir socialinės dramos man be galo įdomios. Kiekvienas žmogus pasirenka sau įdomias sritis, o temos ateina savaime. Kartais filmo temą man pasiūlo režisierius, tačiau jei ji manęs nesudomina, jei nematau motyvacijos, aš projekto nesiimu. Manau, kiekvienas kino kūrėjas renkasi sau aktualias temas, kuriose mato prasmę. Iš tiesų kiekvienas filmas kūrėjui labai daug duoda. Kinas atveria labai daug durų, galima prisibelsti prie pačių įdomiausių žmonių, kurių, jei ne darbas, veikiausiai nesutiktum. Taip atsiranda aistra, tikėjimas ir ilgas kelias iki galutinio rezultato.

- „Emilija iš Laisvės alėjos“ vaizduoja kovas už laisvę, filme „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ taip pat yra tautinio identiteto išsaugojimo motyvas. Tai susiję su dabartine situacija ir tuo, kad žmonėms šios temos vis aktualesnės?

- Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ idėją pradėjau plėtoti prieš šešerius metus ir visą tą laiką gyvenau šia idėja, o filmo apie J.Zauerveiną idėja atsirado prieš dešimtmetį. Taip sutapo, kad mano prodiusuoti filmai ekranus pasiekė dabar, bet, manau, laikas tam buvo tinkamas - abu jie sulaukė labai daug dėmesio. Emilijos idėją ilgai nešiojausi savo širdyje. Iš pradžių norėjau sukurti filmą apie E.Pliaterytę, tačiau, kaip neretai nutinka kūrybiniame filmo kelyje, mintis pasikeitė. Man patinka projektai, prie kurių galiu prisidėti kūrybiškai, ir nesu tik prodiuserė, besirūpinanti finansiniais dalykais. Todėl tema ir idėja man yra patys svarbiausi. Matyt, tam tikrame amžiuje žmogus nori dirbti su tam tikrais projektais. Taip nutiko ir man. Buvo laikas, kai norėjau sukurti ką nors svarbaus savo šaliai, todėl gimė tokios idėjos ir jomis gyvenau, jas vysčiau, dirbau su komanda... Jau padariau savo istorinį filmą ir dabar mano galvoje sukasi kitos temos.

- Ar jau turite prabangą rinktis, su kuriais kūrėjais dirbti, o su kuriais - ne?

- Kol kartu su kuriuo nors kūrėju nedirbi, tol nežinai, koks jis žmogus. Dažniausiai žmonės atsiskleidžia ekstremaliose ir įtemptose situacijose, o kine jų tikrai netrūksta. Kartais stringa finansavimas, filmavimams trukdo oro sąlygos, genda technika ir panašiai... Kūrėjai  yra labai susitelkę į savo kūrybą ir retai mato platesnį paveikslą, nenuspėja galimų nesklandumų. Man labai svarbu, kad režisierius žvelgtų plačiau. Visi mes turime didelių ambicijų, tačiau kartais tenka susitaikyti, kad ne viskas įmanoma, ir dirbti turimomis sąlygomis. Režisieriaus ir prodiuserio susitikimas kuriant filmą labai svarbus, juk būtent jie turi pakovoti už savo idėją.

-  Ne paslaptis, kad lietuviški filmai kuriami neturint didelio biudžeto. Pavyzdžiui, „Emilijos iš Laisvės alėjos“ biudžetas buvo apie 600 tūkst. eurų, nors užsienyje panašios sumos skiriamos vienos trumpos serialo serijos kūrimui... Išmokote dirbti su tuo, ką turite?

- Iš tiesų kuriant istorinį filmą finansiniai reikalavimai būna dar didesni, nes reikia tinkamų dekoracijų, drabužių, rekvizito... Taigi išsitekti su biudžetu kuriant istorinį filmą yra didesnis iššūkis nei kuriant šiuolaikinį. Ne paslaptis, kad lietuviški biudžetai labai kuklūs, tačiau visuomet stengiuosi dirbti su tuo, ką turiu. Galima skųstis, o galima tiesiog daryti. Dažnai motyvuoja tikėjimas idėja, komanda ir režisieriumi. Tenka pasukti galvą, kaip tam tikrus dalykus padaryti turint mažai pinigų.

- Bet pavyksta žiūrovus įtikinti, kad filmo herojai gyvena kitame laikotarpyje, kitokioje realybėje...

- Kinas - magijos pasaulis, pamačius filmavimo aikštelės užkulisius ta magija gali pradingti. Režisierius vadovauja projektui ir pateikia galutinį rezultatą, tačiau už kadro dirba daugybė žmonių, kurie ekrane nematomi. Tai  ir dekoracijų bei kostiumų dailininkai, ir vizažistai, operatorius, kurio akimis ir žiūrovai pamato filmą, kompozitorius, kurio muzika kuria nuotaiką, ir kita. Kartais gaila, kad pramogų pasaulio taisyklės tokios: išaukštinami tie, kurie lyg ir nieko ypatingo nenuveikia, tačiau šmėžuoja viešumoje, o tie, kurie už kadro kuria stebuklus ir gali papasakoti daugybę įdomių istorijų, taip ir lieka už kadro...

- Ar noriai lietuviai prisideda prie filmų kūrimo, savanoriškai nori padėti, negaudami už tai jokio užmokesčio?

- Manau, jiems vis dar įdomu pabūti kino aikštelėje, kadre. Filmuojant „Emiliją iš Laisvės alėjos“ žmonės sutiko dalyvauti su milžinišku entuziazmu ir masinėse scenose filmavosi nemokamai. Jiems tai atrodė prasminga ir buvo garbė nusifilmuoti filme, kuris liks šaliai. Esu tikra, kad ir po 50 ar 100 metų tą filmą bus galima pasižiūrėti, juk jis sukurtas Lietuvai ir apie Lietuvą, todėl palietė labai daug širdžių.

- Kinas Lietuvoje atgimsta?

- Lietuviško kino daugėja, nors nemaža dalis lietuviškos produkcijos - greitosios komedijos, kurios sukuriamos per pusmetį, siekiant uždirbti. Nesakau, kad tai blogai, - turi būti įvairaus žanro filmų, kad šalies kūrėjai galėtų tobulėti. Tačiau jei kalbame apie kokybišką  kiną, Lietuvoje jo dar per mažai. Deja, esame šalis, mažiausiai remianti filmų gamybą Europoje.

- Esate sakiusi, kad ateis diena, kai lietuviški filmai nenusileis geriausiai Europos produkcijai...

- Žinoma, taip gali nutikti, tačiau tai priklauso nuo politinės valios, tinkamo finansavimo ir suvokimo, kad kinas - paveikiausia meno rūšis. Ji lengvai transportuojama ir gali garsinti mūsų šalį. Tačiau kinas yra labai brangi sritis, o daugeliui kartais atrodo, kad sumos, išleidžiamos filmų gamybai, beprotiškai didelės. Retas žino, kad jei filmas yra sėkmingas, dalis pinigų sugrįžta valstybei ir papildo jos biudžetą.

- Vis dėlto yra filmų, kurie užsienyje sulaukia nemažai dėmesio...

- Čia daugiausia vertėtų kalbėti apie festivalius. Juose didelis dėmesys skiriamas autoriniam kinui, autoriaus balsui, vizijoms, matymui. Tokiu atveju sėkmę lemia ne biudžetai - arba autorius yra ryškus ir turi stiprų balsą, arba ne. Manau, sėkmingiausi filmai yra tie, kurie sulaukia pasisekimo ir festivaliuose, ir kino teatruose. Tai kiekvieno prodiuserio tikslas. Deja, žiūrovai pas mus ne visada supranta, kad kiek filmas išsilaikys kino teatrų repertuaruose, priklauso nuo to, kiek žiūrovų jis sulauks pirmąją savaitę...

- Kodėl tokioms mažoms šalims kaip Lietuva svarbi koprodukcija - bendradarbiavimas su kitų šalių kūrėjais?

- Bendra gamyba - labai svarbi, nors gana sudėtinga. Reikia rasti užsienio partnerius, kurie tikėtų tavo idėja ir būtų patikimi ilgame filmo gamybos kelyje,  suderinti skirtingų šalių finansavimo šaltinius, lokacijas, skirtingų šalių kūrėjų grafikus, o kartais netgi kultūrinius skirtumus. Organizavimas užima velniškai daug laiko ir tam reikia pastangų. Tačiau toks bendradarbiavimas suteikia galimybę mažiems filmų biudžetams užaugti, pritraukti talentų iš skirtingų šalių, filmams būti pamatytiems keliose užsienio šalyse, Tokie filmai dažnai būna sėkmingi tarptautiniuose festivaliuose.

- Ką reiškia šiandien būti prodiuseriu Lietuvoje?

- Kinas Lietuvoje nėra ta sritis, iš kurios galima pasipelnyti. Prodiusavimas - meninės saviraiškos būdas, savų idėjų pateikimas, indėlis į Lietuvos kultūrą. Holivude prodiuseriais dažniausiai dirba vyrai, Europoje yra nemažai moterų prodiuserių. Ne išimtis ir Lietuva. Galbūt tai apskritai mūsų šalies bruožas, kad daugelyje sričių aktyviai reiškiasi moterys. Ir dažnai tos sritys yra idėjinės, o ne komercinės.

- Kaip pati susidomėjote kinu ir pasirinkote prodiuserės karjerą?

- Anksčiau dirbau televizijoje, tad nemažai keliavau po muges, kuriose buvo įsigyjamos programos. Teko nemažai bendrauti su prodiuseriais, kurie ieškojo galimybės savo filmus perkelti į televizorių ekranus. Atrodė, kad jie priklauso visai kitam pasauliui. Jų gyvenimo filosofija ir požiūris mane žavėjo, tad ir aš norėjau patekti į jų pasaulį. Taip išvykau į Jungtines Amerikos Valstijas, Los Andželą, studijuoti filmų gamybos. Tai buvo labai smagi patirtis. Su sentimentais prisimenu savo kelią, prasidėjusį nuo studentiškų filmų kūrimo...

- Iškeisti Holivudą ir sugrįžti į Lietuvą daugeliui gali pasirodyti gana keista mintis...

- Tada buvau jauna studentė, kuri tik žengė pirmuosius žingsnius. Neturėjau jokios patirties, o tokių jaunų žmonių buvo pilnas Los Andželas. Mačiau, kokiu keliu jie eina. Dauguma barmenų Holivude - scenaristai, režisieriai, savęs nerealizavę aktoriai... Aš turėjau ambicijų iškart imtis darbo, nenorėjau ilgų stažuočių ar sukiotis bare. Galiausiai studijuodama penkerius metus praleidau užsienyje, taigi buvau pasiilgusi gimtinės. Sakiau, kad jei Amerikoje įleisiu šaknis, prarasiu ryšį su savo šalimi. O man Lietuva labai svarbi. Todėl 2004 m. sugrįžau.

- Ar buvo sunku tuomet jaunai studentei įsidarbinti kino srityje?

- Nesunkiai įsidarbinau Lietuvos kino studijoje. Kai esi jaunas, pasitikėjimas savimi yra milžiniškas, o jei dar esi studijavęs užsienyje... Manau, tai natūralu, jei neturi patirties, to pasitikėjimo reikia, kad ir kiti tavimi patikėtų. Pastebėjau, kad dabar jauni žmonės labai nepastovūs ir nori išbandyti viską. Jaunimui reikėtų kryptingiau matyti savo kelią. Esu už tai, kad kino kūrėjai išbandytų įvairias sritis, pabūtų ir prodiuseriais, ir režisieriais... Manau, kino kūrėjo terminas labai platus, apibrėžiantis ne vien konkretų vaidmenį. Tačiau patirtis turi būti įgyjama pamažu...

- Ar pati nenorite išbandyti kitokio vaidmens?

- Savo kuriamuose filmuose dažnai nusifilmuoju masinėse scenose. Atminimui. Galbūt ateityje turėsiu savotišką savo darbo metraštį. (Juokiasi.) Iš tiesų idėjų turiu įvairių, tačiau kol jos neįgyvendintos, kalbėti būtų labai drąsu...

- Esate karjeristė, darboholikė ar tiesiog gyvenate savo veikla?

- Paradoksalu, atrodo, kad prodiuseriai yra laisvi kaip paukščiai, bet iš tiesų mes labai daug dirbame. Asmeniniam gyvenimui tai nelabai patogi profesija, tad tenka žongliruoti. Gimus sūnui teko perskirstyti prioritetus, tačiau viską bandau suderinti. Kad ir kaip norėtume sulaukti sėkmės ir darbe, ir namuose, ir visuomenėje, visų sričių lygiavertiškai nesudėliosi. Mano sūneliui dveji su puse, tad man labai svarbus šeimos palaikymas. Jei ne jų pagalba auginant sūnų, vargu ar galėčiau užsiimti savo veikla.

- Jūsų vyras Tibo (Thibaud) dirba ne kino pramonėje, ar kino virtuvė jam įdomi?

- Jis yra prancūzas, Lietuvoje turbūt pažįstantis daugiausia kino režisierių ir išmanantis lietuvišką kiną. Sakau, kad jis galėtų būti puikus lietuviško kino ambasadorius. Iš tiesų jis man labai padeda, palaiko morališkai, neatsisako padėti ir kai filmavimo aikštelėje prireikia kokios nors pagalbos. Visas mano prodiusuojamas istorijas jis žino nuo pat idėjos atsiradimo ir galima sakyti, kad netiesiogiai dalyvauja kino kūrime.

- Jūsų vyrą į Lietuvą atvedė meilė...

- Susipažinome, kai studijavau Paryžiuje. Su bendra draugų kompanija važinėdavomės riedučiais. Mūsų draugystė labai ilga, jau dešimtmetį esame susituokę. Kadangi aš jau buvau pagyvenusi Prancūzijoje, mokėjau kalbą ir žinojau kultūrą, norėjau, kad ir jis bent trumpai pagyventų Lietuvoje, išmoktų kalbos, pažintų mano kultūrą. Nemaniau, kad kitaip įmanoma lygiavertė sąjunga. Nutiko taip, kad Lietuvoje užsibuvome ilgiau, nei planavome, ir kol kas kelti sparnų neketiname. Dabar savo gyvenimą kuriame čia...

- Ar šiltai jūsų vyrą priėmė Lietuvoje?

- Lietuviai jam patinka. Manau, esame gana nuoširdūs. Kai užsienietis bando įsilieti į lietuvių kultūrą, mokosi kalbos, žmonės tai vertina ir priima gražiai. Man tai labai svarbu.

- Ką veikiate laisvalaikiu? Tik nesakykite, kad žiūrite filmus...

- Nėra ryškios ribos tarp mano darbo ir laisvalaikio. Kinas - ir mano darbas, ir pomėgis. Mėgstu pažinti kitas kultūras, man patinka keliauti, nors kol kas dažniausiai keliauju darbo reikalais. Kai vaikas paaugs, norėtume pakeliauti kartu su juo. Kažkokio hobio neturiu, visa esu kine...

- Kokius filmus žiūrite?

- Žiūriu visokį kiną. Žiūrėdama tam tikrus filmus atitrūkstu nuo darbo ir tai tampa pramoga. Nesu ta, kuri žiūri tik autorinį kiną. Kad suprastum, ką nori kurti ir brandinti savo idėjas, reikia pasižiūrėti įvairių filmų. Net ir gera kokybiška romantinė komedija yra kokybiškas laiko praleidimas, galimybė atsipalaiduoti ir pakreipti savo mintis kiek kita linkme. Nepirkčiau bilieto tik į labai lėkštus filmus, su aiškia istorija. Tokiems man gaila laiko, nes jį noriu praleisti turiningai.

- Kiek filmų peržiūrite kasdien?

- Žinoma, būna dienų, kai išvis nepasižiūriu, tačiau dažnai bent vieną. Kadangi esu Europos kino akademijos (EFA) narė, prieš balsuojant už nominantus man tenka peržiūrėti virš 50 filmų per mėnesį. Tuomet būna dienų, kai pasižiūriu du ar net tris...

- Minėjote, kad įtampos kuriant filmus netrūksta. Kaip įkraunate savo baterijas?

- Būna akimirkų, kai reikia pabūti tyloje ir susikaupti arba išvažiuoti į gerą kino festivalį. Dažniausiai festivaliuose pasikraunu energijos ir atsiranda entuziazmas dirbti. Labai svarbūs tokiais atvejais susitikimai su žmonėmis, bendravimas. Kartais klausydama jų pasakojimų mintyse gvildenu filmo idėją. Pažįstami netgi juokauja, kad mintyse prodiusuoju jų gyvenimą. (Juokiasi.) Bendravimas labai svarbu, tai apsikeitimas energijomis, idėjomis, plečia akiratį ir požiūrį. Kai kurie žmonės užkrečia savo entuziazmu ir motyvacija, tai padeda su energija ir tikėjimu vėl nerti į darbus.

- Kokiu žodžiu apibūdintumėte savo gyvenimą?

- Įdomus! Jame nuolat vyksta kažkas naujo, sutinku daugybę įdomių žmonių, pasisemiu idėjų... Pastebiu, kad su amžiumi pradedu galvoti apie savo gyvenimo prasmę. Rodos, kai esi jaunesnis, bėgi, skubi, nuolat stengiesi įrodyti, ką sugebi, ir panašiai. Vėliau suvoki, kad niekur nenubėgsi, - esi, koks esi, ir turi daryti tai, ką sugebi geriausiai. Šiuolaikinio žmogaus problema - laiko trūkumas. Kai atsiranda šeima, įsibėgėja karjera, laiką pradedame labai vertinti ir turime jį leisti įdomiai. Nežinome, kiek mums skirta, todėl negali būti nuobodu. Nuovargis negali nugalėti malonumo, todėl reikia rasti pusiausvyrą tarp pareigos ir pasitenkinimo. Aš ieškau to balanso. Su amžiumi stengiuosi atsisakyti kai kurių dalykų, kurie mano gyvenime yra triukšmas, išsigrynina tikrieji dalykai, žmonės, norai. Bet esu įsitikinusi, kad gyvenimas turi būti įdomus. Manasis toks ir yra. 

DOSJĖ

Gimimo data: 1977m spalio 7 d.

Studijos: 1999 m. baigė verslo vadybos bakalaurą Vilniaus Gedimino technikos universitete, vėliau įgijo Europos reikalų vadybos magistro laipsnį jungtinėje dviejų universitetų programoje -  Londono „South Bank“ universitete ir Paryžiaus Leonardo da Vinčio universitete.

Studijavo prodiusavimą ir režisūrą Niujorko filmų akademijoje (NYFA) Los Andžele, baigė EAVE -  Europos prodiuserių mokymo programą.

Veikla:  Nuo 2004 m. dirbo prodiusere Lietuvos kino studijoje ir koprodiusavo du vaidybinius kino filmus - Algimanto Puipos „Nuodėmės užkalbėjimas“ ir Mario Martinsono „Nereikalingi žmonės“.

2009 m. įkūrė prodiuserinę kompaniją „Fralita Films“, joje šiuo metu prodiusuoja vaidybinius, dokumentinius kino ir TV filmus. 

Ryškiausi darbai: „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007), „Nereikalingi žmonės“ (2008), „Šokis dykumoje“ (2009), „Kelionė per Lietuvą“ (2010), „ Septynios nuodėmės“ (2010) „Vardas tamsoje“ (2013), „Sangailės vasara“ (2015), „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ (2016), „Emilija iš Laisvės alėjos“ (2017).

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“