Puiki aktoriaus karjera ir audringas temperamentas Žerarui Depardjė (Gerard Depardieu) nesutrukdė tapti sėkmingu verslininku: jis seniai garsėja kaip vyndarys ir restoranų savininkas. Energijos Žerarui galima tik pavydėti - jis važinėja po visą pasaulį ir dalyvauja įvairiausiuose renginiuose, nuo Anžu vyno pristatymo iki safario Burkina Fase. Prieš paskutinio garsiosios serijos filmo „Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje“ premjerą žurnalistai jį nutvėrė Paryžiaus viešbutyje.
- Jūs vienintelis aktorius, kuris pasirodo visuose keturiuose filmuose apie Asteriksą ir Obeliksą.
- Mat mano didelis pilvas! O Obeliksas - viso labo labai geras, mielas ir teigiamas storas žmogus, kuris nemėgsta būti vadinamas storu.
- Jūs panašus į savo herojų?
- Kaip ir jis, dažnai jaučiuosi pažemintas dėl užuominų apie apkūnumą. Filmuojant „Siraną de Beržeraką“ režisierius Žanas Polis Rapno (Jean Paul Rappeneau) nuolatos priekaištavo man, kad prisiauginau antsvorio. Aš siutau ir galop paprašiau jo niekada man nesakyti, kad aš storas. Tai sunaikina norą vaidinti! Bet režisierius manęs nepaklausė. Galiausiai aš iš įniršio kumščiais suskaldžiau spintą! Ką darysi, aš iš prigimties esu stiprus ir ūmus žmogus...
- Dėl savo nesutramdomo būdo neretai įsipainiodavote į nemalonias istorijas. Vienas skandalų - kai nusišlapinote lėktuve.
- Stiuardesė tyčia uždraudė man pasinaudoti tualetu. Lėktuvas 20 min. vėlavo pakilti, aš paprašiau įleisti mane į tualetą kartą, kitą... O paskui atlikau reikalą tiesiog tarp eilių, į butelį. Jis buvo mažas, o juk matote, koks aš didžiulis! Šis tas kliuvo pro šalį, ant grindų... Bet aš ne pabaisa, koks buvau pavaizduotas, o tiesiog žmogus, kuris labai norėjo į tualetą. Aš laikiausi dietos ir prieš įlaipinimą ištuštinau pusantro litro talpos mineralinio vandens butelį.
- Obeliksas į jus panašus ne tik temperamentu, bet ir apetitu. Filme jis pasimėgaudamas šlamščia ant laužo keptą šerną! O koks maistas patinka jums?
- Obelikso apetitui gali prilygti tik jo dosnumas! Šernas - labai skanu, bet man labiau patinka su padažu, o ne keptas ant iešmo. Sėkmės virtuvėje prielaida - natūralūs produktai ir noras pradžiuginti draugus bei artimuosius. Svarbiausia, kad valgio būtų daug. Vaikystėje maitinausi vien bulvėmis, todėl dabar leidžiu sau viską.
- Tai, kad esate senosios mokyklos aktorius, šiandien padeda ar trukdo dirbti kine?
- O žmonės dabar nenori jokių mokyklų. Tai anksčiau puikūs režisieriai Žanas Renuaras (Jean Renoir), Federikas Felinis (Federico Fellini) kūrė filmus apie tris pagrindinius dalykus - meilę, seksą ir mirtį. O dabar žiūrovams reikia lengvai perprantamo reginio, realybės šou, kur rodomas gyvenimas pasaka, kurios pagrindas - pinigai ir maistas. Net ne seksas! Aš daug laiko praleidžiu Rusijoje, Azerbaidžane, Kazachstane, Kinijoje, Japonijoje, Pietų Amerikoje ir įsitikinau: per televiziją visur rodo vieną ir tą patį, nukopijuotas kvailystes. Beje, jei norite išmokti anglų kalbą, įsiminkite 200-300 žodžių, lygiai tiek jų naudojama angliškai kalbančiose televizijose.
- Filme „Asteriksas ir Obeliksas Jos Didenybės tarnyboje“ vėl vaidinate su Katrina Denev (Catherine Deneuve). Keliuose filmuose vaidinote drauge?
- Iškart nepasakysiu, bet manau, kad daugiau kaip dešimtyje. Katrina yra atviraširdis žmogus, bebaimė, tikra nuotykių ieškotoja. Ji turi daug energijos, ir galiu tvirtai pasakyti, kad ji - vyrų ėdikė. Ji juos laiko kumštyje!
- Ar tai blogai?
- Ne, ne, tai gerai. Kai pasižiūri į šiuolaikinius vyrus, kurie nesiryžta rėžti sparno apie moteris, iki keturiasdešimties gyvena su tėvais ir kaulija iš jų pinigų cigaretėms, supranti, kad moterims šiame pasaulyje reikia būti stiprioms.
- O kokios moterys įdomios jums?
- Tikriausiai valdingos. Man taip pat patinka, kai moteris už mane priima sprendimą.
- Dėl filmų apie Asteriksą ir Obeliksą prie Paryžiaus atsirado dar viena vieta, į kurią mėgsta atvykti turistai - parkas, įkurtas pagal šių herojų nuotykių siužetus. Jūs ten buvote?
- Žinoma, ten gražu, viduramžių Prancūzija. Nors man sunku ten vaikštinėti inkognito. Skirtingai negu filmo kolegas, mane ir be grimo visi greitai atpažįsta ir poilsis virsta kankyne. Paskutinį kartą, kai ten lankiausi, jaučiausi it Džeimsas Bondas, vykdantis užduotį, - vis teko slėptis. Bet nuodėmė skųstis - juk mano herojų žmonės tiesiog dievina.
- Ar norėtumėte išbandyti save nauju amplua, padirbėti su naujais režisieriais?
- Nemėgstu rinktis, man labiau patinka, kai renkasi mane. Prisitaikau prie kitų pageidavimų. Darau tai, ko manęs prašo. Aš iš tiesų esu svetimas kino pasauliui, jame atsidūriau tarsi atsitiktinai ir niekada nesvajojau apie aktoriaus profesiją. Norėjau būti išgirstas. Mat mažą mane užčiaupdavo, vydavo iš katekizmo pamokų, išmokyklos. Direktorius man pasakė: „Tapsi arba gangsteriu, arba vagimi“. O aš pats tapau aktoriumi. Dabar man atrodo, kad mano tikrasis gyvenimas - tas, kuris ekrane. Kine aš ieškau ne pasisekimo, o malonumo. Man pasisekė, kad jaučiu tokį gyvenimo geismą, esu kupinas energijos ir sveikatos. Daugelis aktorių to neturi, ir tuomet jiems lieka tik talentas. Aktorystė - kvailiausia, paprasčiausia ir kartu puikiausia profesija pasaulyje. Bet tik jei nežiūrėsite į save pernelyg rimtai. Štai kodėl mane taip erzina, kai žmonės susigalvoja kokią nors misiją ir puikuojasi išmintimi. Nusifilmavau jau 250 filmų, ir ši profesija man patinka tuo, kad tenka rizikuoti. Juk niekada neatspėsi, ar filmas pavyks.
- Jūsų dukra Žiuli Depardjė (Julie Depardieu) - žinoma aktorė. Ji panaši į jus?
- Regis, taip. Žiuli linksmo būdo, turi gerą humoro jausmą. Aš ja didžiuojuosi, nors kartais susibarame. Bet stengiuosi nebūti nuoboda tėtušis, nes Žiuli man padovanojo du puikius anūkus - Bilį ir Aleksandrą. Antroji dukra, Roksana, taip pat susijusi su kino pasauliu. Bet ji ne aktorė, o kostiumininkė, ir jai neblogai sekasi.
- Jūs ko nors bijotės?
- Nieko nebijau, išskyrus žmonių kvailybės. Stengiuosi jos vengti, bet kai nepavyksta, tiesiog žiūriu ir šypsausi.
- Gyvenimas jums atneša netikėtumų?
- Žinoma! Gyvenimas - mano stebuklingas gėrimas, jis puikus ir nuostabus, net kai kyla sunkumų. Man niekad neateidavo mintis visą laiką skirti tik karjerai. Nors dažnai prisimenu Žano Liuko Godaro (Jean Luc Godard) frazę: „Oras, kuriuo kvėpuoju, persisunkęs kinu“. Man patinka žmonės, patinka į juos žiūrėti. Būna, kad piko valandą važinėju po Paryžių motociklu ir stebiu minią. Tai taip įdomu! Atsibudęs anksti ryte iškart pradedu galvoti, kaip puiku, kad diena tik prasideda. Ir visada tikiuosi - šiandien man atsitiks kas nors nuostabaus!
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
