Aktorė Žiuljeta Binoš (Juliette Binoche, 47) gimė 1964 m. kovo 9 d. Paryžiuje skulptoriaus ir aktorės šeimoje. Jos tėvai, išgyvenę Aušvico pragarą, drąsino ir skatino dukterį taip pat rinktis menininkės kelią. Europoje Ž.Binoš išgarsėjo po filmo "Nepakeliamas būties lengvumas" (1988 m.). Pasaulinės šlovės ir "Oskaro" ji sulaukė suvaidinusi medicinos seserį filme "Anglas ligonis". Vėliau Ž.Binoš susižėrė visas įmanomas tarptautines premijas ir nominacijas - "Bafta", "Cesar", Berlyno, Venecijos ir Kanų kino festivalių apdovanojimus. Šiuo metu aktorė gyvena netoli Paryžiaus ir augina du vaikus. Netrukus ji pasirodys naujame filme - iraniečio režisieriaus Abaso Kiarostamio (Abbas Kiarostami) "Patvirtinta kopija".
- Pelnėte jausmingos šiuolaikinio probleminio kino herojės reputaciją. Kada paskutinį kartą išties jautėte didelį malonumą?
- Kaip tik dabar, čia, Berlyne, per savo naujojo filmo "Patvirtinta kopija" premjerą.
- Daugumą aktorių išpūstas reklamos maratonas greičiau vargina. O kas jums teikia malonumą?
- Esu įsitikinusi, kad malonumą suteikia ne kas nors iš šalies, jį reikia susikurti pačiam. Todėl susiorganizavau, kad čia atskristų ir mano naujasis draugas. Beje, susidoroti su buitimi Paryžiuje man reikia gerokai daugiau jėgų. Ir kaip man nusibodo tas stereotipiškas aktorių aimanavimas, tie nervinantys interviu! Laiko juostų kaita! Vienišas gyvenimas viešbutyje... Dieve! Kas per prabangos problemos! Juk menininkas dirba visados.
- Jūsų naująjį filmą režisavo iranietis A.Kiarostamis. Jau tą 1997 m. vakarą, kai gavote "Oskarą" už "Anglą ligonį", sakėte, kaip jums patiktų filmuotis, jei jis pakviestų. Norėjote pabrėžti, kas svarbiausia?
- Būtent, norėjau paaiškinti: man svarbu ne būti žvaigžde, o vaidinti įdomius pagrindinius vaidmenis. Yra aktorių, kurie trokšta šlovės, nes jie mėgaujasi dėmesiu. Mane šlovė visada domino tiek, kiek tam tikras statusas suteikia galimybę pareikšti savo nuomonę ir dalyvauti įdomiuose projektuose.
- Iškrėtėte šį tą negirdėta - atsakėte Stivenui Spylbergui (Steven Spielberg).
- Jis man tris kartus siūlė vaidmenį, tai paglostė mano savimeilę.
- Tai kodėl gi atmetėte jo pasiūlymą?
- Nes Spylbergas nesidomi moterimis!
- Šit kaip. Ką turite omeny?
- Jo filmuose pagrindinius vaidmenis vaidina dinozaurai, ateiviai arba vyrai. Susipažinau su juo dešimtojo dešimtmečio pabaigoje viename vakarėlyje Los Andžele. Jis man išdidžiai papasakojo, kad karjeros pradžioje kūrė "moteriškus" filmus, tik, deja, neprisimena nė vieno jų pavadinimo. Man labiau patiko dirbti su intelektualiais režisieriais kaip Michaelis Hanekė (Michael Haneke), Entonis Mingela arba Amosas Gitajus (Amos Gitai).
- Niekada nesifilmavote dėl pinigų?
- Gyvenimas pernelyg greitai pralekia. Noriu justi malonumą, kurdama filmus, kuriuos žiūrėčiau pati. Tai nereiškia, kad jie nesulauks sėkmės. Lasės Halstriomo (Lasse Hallstroem) "Šokoladas" buvo labai populiarus ir vėl buvau nominuota "Oskarui".
- Jei kalbėsime apie reklamą, nesate išskirtinė. Pavyzdžiui, dirbate kosmetikos koncerno "Lancome" modeliu...
- ... bet aš turiu du vaikus, su jais gyvenau Niujorke, Londone, San Franciske ir Pietų Afrikoje. Tai atsieina krūvą pinigų... Pasyvumas man niekada nebuvo būdingas. Anksti supratau, kad moteris negali tik laukti. Pažįstu pernelyg daug moterų aktorių, kurios laukia, kol bus atrastos ir pakviestos, o kai taip atsitinka, svarbius sprendimus jos palieka godiems agentams. Būtent Holivude sprendžiama strategiškai ir pagal honoraro dydį, ne pagal turinį. Tai lemtinga! Todėl premijuotas, talentingas aktores staiga matome nuobodžiuose didelio biudžeto filmuose.
- Neseniai viename interviu Žeraras Depardjė (Gerard Depardieu) Izabelę Adžani (Isabelle Adjani) ir Fani Ardan (Fanny Ardant) pavadino "puikiomis". O jus - "neįdomiu Nieku". Jus tai įskaudino?
- Iš pradžių taip. Bet paskui atsitiktinai susitikau jį Paryžiuje, turguje. Aš jį pažinau, nors ant galvos buvo užsimaukšlinęs motociklininko šalmą, o rankoje nešėsi krepšį; tokio vyro kaip jis neįmanoma nepamatyti. Aš pripuoliau prie jo ir paklausiau: "Kas tau yra, Žerarai? Ką aš tau padariau, kad taip piktai šneki apie mane?"
- Kaip jis reagavo?
- Kaip bailys! Ramino, kad nežiūrėčiau į tai rimtai, jis taip sakęs tik šiaip sau. Atsakiau, kad ir plepalai gali žmogų įžeisti. Po susidūrimo su juo pasijutau labai gerai. Gal jį sunervino mano dabartinis filmas? "Patvirtinta kopija" vyriškumu besipuikuojantiems vyrams turėtų būti sunkiai ištveriamas. Vyras yra silpnas, moteris stipri.
- Šiame filme teigiama, kad moterys santuoką iš tikrųjų įvertina tik senatvėje. Jūs irgi taip manote?
- Niekada nebuvau ištekėjusi ir tikriausiai nebūsiu. Įsimylėjusi trokštu, kad tai tęstųsi amžinai, bet iki šiol viskas baigdavosi po kelerių metų. Taigi neturiu patirties, kaip jautiesi, su vienu vyru gyvendama 15 metų. Be gražaus žiedo gauni įsipareigojimų, pilną šaldytuvą, nuolatinį draugų ratą ir nuolat besikartojančius miesčioniškus ritualus. Be viso to, turėjau daug laiko savo vizijoms įgyvendinti.
- Kurios iš jų jums svarbios šiuo metu?
- Išleidau knygą su savo pieštais portretais ir Paryžiuje surengiau paveikslų parodą. 43-ejų pirmą kartą paragavau šokėjos duonos. Pjesėje "In-i" šoku kartu su choreografu Akramu Chanu (Akram Khan), ji 2008 m. buvo pastatyta Londono nacionaliniame teatre. Tai, beje, buvo drąsiausia iš visko, ką dariau iki šiol.
- Drąsiau, negu išsirengti iki paskutinio siūlelio, kaip filme "Nepakeliamas būties lengvumas"?
- Na, ką jūs! Aš nesu profesionali šokėja, o šokdama scenoje jaučiausi daug nuogesnė nei kur nors filmuodamasi. Nuogybių scenos yra sunkios, nes turi baisiai susikaupti. Bet jos yra mano amato dalis. O aš jį išmanau.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV Publika"
