Violeta Baublienė: Lietuviai - idėjų donorai?

Ilgametė gyvenimo būdo laidos „Stilius“ kūrėja Violeta Baublienė sako, jog dar daug kas vadovaujasi stereotipais tikėdami Melo Gibsono pasakymu, kad lietuviai yra aštriadančiai, ginkluoti beizbolo lazdomis. Užsienio kine lietuviai herojai neigiami - prostitutės, nusikaltėliai, kvailiai. Kodėl toks gyvenimo būdo įvaizdis dar gajus už Lietuvos ribų ir ar tikrai viskas taip beviltiška?

- Kaip televizija keičia žmogų?

- Televizijoje dirbu jau dvidešimt metų. Žinoma, ir autoriai, ir mes patys pasikeitėme. Kitaip orientuojamės į temas. Kai gyvenimo kokybė kinta, natūralu, kad kinta ir televizija. Laida „Stilius“ pasitraukė nuo išorinių vertybių, daugiau bandome atskleisti žmogaus gilumą. Visi lobiai yra viduje, o ne išorėje. Ne turtai, ne kokie gausumai lemia gyvenimo kokybę, o tai, kaip tu jautiesi, ką tu matai aplinkui ir kaip tu vertini greta esančius žmones.

- Ar pasiteisino laidos „Stilius“ skirstymas į atskiras dalis: „Stilius. Namai“, „Stilius. Jausmai“, „Stilius. Veidai“ ir „Stilius. Gyvenimas“?

- Tam tikra prasme labai pasiteisino, nors tai nebuvo mano idėja. Televizijoje ne visada gali generuoti tai, ką norėtum, ir man tas projektas buvo pasiūlytas. Projekto pradžioje nuogąstavau ir sakiau, kad to tikrai bus per daug. Pirmąjį pusmetį darėme tiek, kiek mums buvo liepta. Paskui, po Naujųjų metų, šiek tiek palengvėjo ir laidų kiekis sumažėjo. Buvo didelis krūvis - su penkiais žmonėmis padaryti tokį kiekį produkto yra baisiai sunku. Natūralu, kad pradėjau gauti tokių laiškų, kuriuose rašoma, kad „Stiliaus“ kokybė pasikeitė, kad dabar jau ne taip kabiname giliai. Taip, aš pripažįstu. Kai leki, daug dalykų nepastebi. Kai eini ramiai, tai ir labiau įsigilini.

- Ar sunku atrinkti pašnekovus savo laidai ir kaip jūs juos atrandate?

- Negaliu sakyti, kad sunku, tai yra mano darbas. Bendrinis pastebėjimas toks, kad žmonių, kurie yra pilni vidumi ir nori apie tai atvirai kalbėti, iš tiesų nėra labai daug. Viešinasi, kalba apie savo gyvenimą ir suvokimus dažniausiai žmonės, kurių viduje yra sekliau. 

- Ką reiškia būti žymiam ir matomam? Ar esate susidūrusi su kokiais nors įžymybių įnoriais?

- Kiek mano patirtis rodo, kuo žmogus protingai garsesnis, tuo jis mažiau kelia reikalavimų ir mažiau išsidirbinėja. Čia gal tos lokalios žvaigždutės, kurios sužiba vienam sezonui, ir turi įnorių kokių nors. 

Šiaip, kiek esu filmavusi užsienyje, pastebėjau, kad žmonės Vakaruose į viską žiūri paprasčiau ir nesistengia būti geresni. Grįžusi iš Suomijos, kur filmavau daug įvairiausių temų, pradedant virtuve, baigiant vienu iš garsiausių suomių aktorių, Suomijos sekso simboliu laikomu Tomiu Korpela (Tommi Korpela), galiu pasakyti, kad jis labai įdomus ir paprastas, tiesiog kaip trys kapeikos, žvaigždiškumo purtosi.

- Ar Lietuvos kultūra yra įdomi užsienio šalims, ar galime sakyti, kad esame joms lygiaverčiai, ar vis dėlto atsiliekame?

- Pasauliui mes tikrai esame įdomūs. Mūsų menininkai yra mąstantys kitaip, kitaip generuoja idėjas. Apie tai mažai šnekama, tačiau prieš penketą ar dešimtį metų į Baltijos, į Rytų Europos pietines šalis važiuodavo tokie „skautai“, kurie ieškodavo naujų idėjų. Pavyzdžiui, mados pasaulio atstovai kalba, kad Lietuvoje yra buvę labai didelių garsenybių incognito. Jie atvažiuoja pasižiūrėti, apsidairyti. Taip pat kaip ir kinai važinėja po visą pasaulį ir vagia idėjas. Nesakau, kad iš mūsų yra vagiama, bet mes esame įdomūs pasauliui.

Praėjusių metų gruodį mes filmavome Maskvoje. Galiu pasakyti, kad rusai tikrai labai mėgsta lietuvius ir mano, jog jie intelektualūs. Na, tuo mes galime didžiuotis. Tiek mūsų protinės galimybės, tiek mūsų kultūriniai interesai yra labai teisingi ir labai normaliai išreikšti, tik tiek, kad mums sunku, nes esame maža valstybė.
 
- Dar galima išgirsti pasakymų, kad lietuviai yra vagys, melagiai, tingūs ir visada liūdni. Ar tai tiesa?

- Tai yra stereotipai. Kiekviena tauta turi apie save sukurtus stereotipus. Ir jie yra paremti faktais. Ir tas Melo Gibsono pasakymas „aštriadančiai lietuviai, ginkluoti beisbolo lazdomis“ neatsirado šiaip sau. Na, taip, mūsų tautoje galbūt yra tam tikros paslėptos mažos šalies agresijos. Ir užsienio kine jei lietuvis suponuojamas kaip herojus, tai būtinai bus prostitutė arba banditas, kuris užmuš, arba kvailys, kuris ką nors ne taip padarys. Tai truputėlį žeidžia, tačiau mes irgi iš tam tikrų tautų juokiamės, stereotipais vadovaujamės, kažką žirgo galva vadiname. Visi yra stereotipų gniaužtuose, ir tai natūralu. Kartą Londone filmavome vieną lordą, kuris yra tikrai garsus ekonomistas. Nufilmavome, kaip jis ant savo namų slenksčio stovi ir mojuoja mums. Po kiek laiko jis man paskambino ir sako: „Gal tu galėtum nerodyti tos vietos ir namo numerio?“ Dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje labai daug lietuvių. Tai vėlgi rodo tam tikrą baimę. Lietuvių tauta siejama su negerais dalykais. Tačiau negalime vienareikšmiškai sakyti, kad visi lietuviai yra tokie, aš nenoriu tuo tikėti.

- Išbandėte dokumentinio kino kūrimą, neseniai moterų fotografijų parodoje už jūsų darytą fotografiją laimėjote deimantą. Ar neplanuojate kurti meninio, vaidybinio kino?

- Apie tai negalvoju, nes esu realistė ir suprantu, kad rinkoje ir taip yra profesionalų, kurie šimtą, jei ne tūkstantį, kartų tą darbą padarytų geriau negu aš. O mėginti rašyti knygas, kurti filmus, ką visi stengiasi daryti, aš laikau laiko švaistymu. Jau geriau darysiu tai, kas man įdomu, tai, ką išmanau. Šiaip nesu nusiteikusi kurti nei fotografijų, nei vaidybinių filmų. O dėl prizo, pelnyto už fotografiją, tikrai nekovojau. Man tiesiog buvo pasiūlyta dalyvauti moterų fotografijų parodoje. Juk fotografais esame visi, visi esame gyvenimo stebėtojai ir turime savo asmeninius albumus.

- Kuo jūs tikite, kas jums suteikia jėgų?

- Tikiu, kad rytoj bus geriau arba visą laiką taip nebus. Jeigu darai tai, kas tau patinka, tai nuovargio nejauti, - tai yra visiška klišė. Kartais atsibosta, užsizulini tuose pačiuose dalykuose. Bet aš darau tai, kas man artima.