- 12 mėnesių ant ratų. Nenusibodo keliauti?

- Tai jau tapo gyvenimo būdu. Kelionės, kai išvyksti savaitei ar mėnesiui, kai visą laiką gyveni ant ratų, tampa savotiška darbine veikla: vairuoji, tvarkai automobilį, fotografuoji lankytinas vietas arba lauki, kol galėsi tai padaryti, ir vėl važiuoji. Tiesiog kelione to nebepavadinsi.

- Bet keliauti tenka per labai skirtingas šalis. Tai nieko nekeičia?

- Netokios jos jau ir skirtingos. Tarkime, Argentina labai primena standartinę Europos valstybę. Vairuotojai puikiai supranta savo atsakomybę, keliuose sutinkami automobiliai tvarkingi, daug motociklininkų, visi vieni kitus gerbia. Nauji gražūs automobiliai rieda ir didžiųjų Brazilijos miestų gatvėse. Pagrindiniai keliai geri, o štai šalutiniai - ar ten, ar Kanadoje - prasti. Paragvajuje ir Urugvajuje, kur gyvena antros, trečios kartos išeiviai iš Vokietijos, teko matyti daug naujų pikapų. Gal tai lemia, kad ten viskas labai primena šią valstybę. Didžiuosiuose Amerikos miestuose, visumoje, irgi tvarkinga, ramu. Nors, kita vertus, ir ten visko pasitaiko - pirmą kartą su nepagarba iš kito eismo dalyvio susidūriau tik JAV, kai vilkiko vairuotojas supyko, kad visą laiką važiavome pagal kelių eismo taisykles.

- Reikia suprasti, kad KET Amerikose irgi ne visi laikosi?

- Kiek teko susidurti, dažniausiai ne. Tik tas nesilaikymas yra skirtingas. Pietų Amerikos keliuose siaučia motociklininkai ir tuktukų vairuotojai. Pastarieji yra savotiškas miesto kultūros ir ekonominio lygio indikatorius. Jeigu jų daug, reiškia, kad miestas nėra turtingas, o keliuose bus jiems įprastas, bet mums sunkiai suvokiamas, chaosas - nei kas praleis, nei kas posūkį parodys, bet visi stengsis užlįsti. Visgi reikia pripažinti, kad čia gyvuoja savita tuktukų puošybos ir dailinimo subkultūra, apie kurios įvairovę būtų galima pasakoti ir pasakoti. Sudėtinga buvo vairuoti ir Limoje (Peru sostinė) bei La Pase (Bolivijos sostinė). Čia be tuktukų pagal savo taisykles važinėja ir sunkvežimių vairuotojai. Jokios pagarbos vienas kitam, jokių kelių eismo taisyklių. Toks jausmas, kad vadovaujamasi principu - būk pirmas ir būsi teisus.

„Atskiras pasaulis“ - Pietų ir Centrinės Amerikos motociklininkai. Ten dviratės transporto priemonės sudaro 60-70 proc. viso bendro transporto parko, todėl jų pilna visur. Dažniausiai važiuojama po tris, kartais - po keturis žmones. Šalmus turi tik vienas kitas. Bet jiems taip gerai, jie taip įpratę, todėl ten ir eismo įvykių neteko matyti.

Pirmoji avarija, kurią pastebėjome, vėlgi įvyko JAV - į telefoną įnikusi automobilio vairuotoja trenkėsi į kelio atitvarą. Nepaisant to, kad baudos už naudojimąsi telefonais vairuojant didelės ir apie tai primenama stenduose - kelio ženkluose, įpročiai ir noras gyventi patogiau reikalauja savo.

Nesunkiai į avariją galima patekti ir Kanados Kvebeke. Ši provincija taip pat gyvena pagal savo taisykles - pakeliui visi užrašai tik prancūzų kalba, vairuotojai lekia kaip akis išdegę, lenkia neperspėdami ir šiukšlina, kur tik sugalvoja. Nors šiukšlina čia visi. Maža to, kad pakelės nusėtos šiukšlėmis, jų apstu ir Kanados miškuose, kurie tik nuotraukose vis dar atrodo gražiai. Šiukšlėmis įsiminė ir Pietų Amerika. Čia jos irgi metamos bet kur - į sausas upių vagas, laukiant kol pavasarį vanduo viską nuneš į vandenynus, paliekamos už namų, kad vėjas nupūstų į dykumą ir t.t. Kovotojus už ekologiją šiame žemyne tikrai ištiktų infarktas.

- Teko girdėti, kad Pietų Amerikoje ir su degalais prastai.

- Prastai pas juos, ypač - Ekvadore, su kelio ženklais. Keliskart užšokome ant saugos kalniukų, nes nebuvo nei kelio ženklų, nei atskiro žymėjimo. Įsivaizduokite, koks jausmas apima, kai lėkdamas 90-100 km/val. greičiu su visu nameliu užleki ant tokio kalniuko ir jauti kaip automobilis, tikrąja to žodžio prasme, skrenda. Kita vertus, buvo nemažai atkarpų, kur įspėjimų apie kalniukus užteko, tačiau... nebuvo pačių kalniukų. Belieka pasidžiaugti, kad didelių nelaimių visgi išvengėme, o Pietų Amerika išmokė budrumo.

O tai, kad čia trūksta degalų, yra mitas. Jų rasi net toli nuo civilizacijos esančiame džiunglių kaimelyje. Kitas klausimas - kaina ir kokybė. Blogiausi, kiek teko piltis, buvo Bolivijoje. Pilnas bakas to, ką jie čia vadina „dyzelinu“, ir po dvidešimties kilometrų prietaisų skydelyje prasideda „diskoteka“ - mirksi visos lemputės. Įdomi pas juos ir kainų politika. Vietiniams litras degalų kainuoja 3,46 boliviano (0,46 euro), užsieniečiams - 8,88 (1,17 euro). Nors jei moki grynais ir neimi čekių, kaina gali labai pasikeisti. Kita vertus, tik grynais šioje šalyje ir galima atsiskaityti, nes kortelių niekas, net parduotuvių savininkai, nėra matę ir nežino, kaip su jomis elgtis.

Kai mes važiavome, pigiausi degalai buvo Ekvadore - apie 0,24 euro. Dabar, kiek girdėjau, valdžia kainas pakėlė iki 0,92 euro. Panaši kaina yra ir daugumoje kitų šalių.

- Taigi, kalbomis apie tolimas šalis verčiau netikėti?

- Jei tik leidžia galimybės, verčiau išeiti iš „komforto zonos“, atvykti ir pamatyti pačiam. Juolab kad Amerikos žemynas tikrai turi kuo nustebinti. Kolumbija, nepaisant visų kalbų apie skurdą ir narkotikus, sparčiai vystosi ir auga, tačiau dar nėra „sugadinta“ turistų srautų. Net galėčiau čia gyventi. Arba Meksikoje, kuri irgi yra visai ne tokia, kaip mes įsivaizduojame.

Labai graži ir turtinga yra Kosta Rika, o štai Belizas - visiškai neįsimintina, vienintelė anglakalbė Centrinės Amerikos valstybė su keistokais reikalavimais transporto dokumentams.

Tiek Meksikoje, tiek JAV draudžiama iš vienos valstijos į kitą vežti produktus ir gyvūnus, tačiau meksikiečiai tai tikrina, o amerikiečiai - ne. Beje, 80 proc. automobilių JAV važinėja be priekinių numerių. Privalomas yra tik galinis registracijos ženklas - policija automobilius tikrina pagal juos, o priekyje gali kabinti ką tik nori. Techninė apžiūra JAV nebūtina, tačiau be jos negausi automobilio draudimo. Nors gali važinėti ir be jo. Sveikatos draudimas, kiek mums pasakojo, irgi ne visur yra būtinas, tačiau be jo negali eiti pas gydytoją, todėl tie, kas draudimų neturi, stengiasi nesirgti.

- Pamatėte visiškai kitokį pasaulį, gal kilo minčių likti kokioje Kolumbijoje?

- Minčių kartais kyla visokių, bet esame lietuviai ir tikrai sugrįšime namo. Gal po metų, gal po dvejų, nes priešakyje laukia Australija ir, jeigu viskas gerai, Afrika. Bet tikrai grįšime. Turime savo gimtinę, kuri ne tik brangi, bet irgi graži, mylime ją, vertiname, tad tikrai grįšime į Lietuvą. Tik dar nežinau kada.

- Gero kelio ir lauksime, kada tik besugrįžtumėt.