Vaikai varžytuvėse dėl karūnos įdeda daug pastangų

- Ar grožio konkursai neluošina vaiko vertybinės skalės, juk jam plojama už tai, kad yra gražus, o ne dėl įdėtų pastangų: nupiešto piešinio, išmokto šokių judesio?

Danutė Elzbergienė: Mano rengiami konkursai - tai ne grožio konkursai, tai konkursai, kuriuose vaikai rodo savo talentus: dainuoja, šoka... Vaikai vertinami už natūralumą, laisvumą scenoje. Grožio neįmanoma vertinti, tai individualus dalykas. Man vaikai yra visi gražūs, įdomūs, tad konkurse įvertinami visi vaikai: vieni už šypseną, kiti už gražų šokį, treti už artistiškumą ir t.t.

Severa Čepulienė: Esu įsitikinusi, kad visi vaikai nuostabūs, nepakartojami - tuo ir gražūs. Grožis yra didelė vertybė, jeigu jis naudojamas kilniems tikslams. Su gražiu ir išsilavinusiu žmogumi malonu bendrauti, jo galimybių skalė išsiplečia. Mano tikslas - padėti atskleisti ir tobulinti kiekvieno vaiko gebėjimus, grožio, stiliaus supratimą. Nerengiu grožio konkursų, bet manau, kad profesionaliai rengiami grožio konkursai yra priimtini: varžybos skatina tobulėti, mokytis, siekti, pastangų ruošiantis tokiam konkursui reikia daug. Tad plojama ne vien dėl grožio.

- Ar tiesa, kad mamos, vedančios dukras į grožio mokyklas, konkursus, tarsi bando realizuoti savo vaikystės svajones?

D.E.: Iš dalies tiesos yra, kad kai kurios mamos veda savo dukras, nes jaunystėje pačios norėjo dalyvauti, bet galbūt neturėjo galimybės. Gražu, kad tėvai lavina vaikų estetinį skonį, moko, veda į įvairius būrelius, rūpinasi vaikais, o konkursas - tai tiesiog visų mokslo metų rezultatų įvertinimas.

S.Č.: Retais atvejais galima pasakyti ir taip. Mamos, dažnai ir tėčiai, dukras ir sūnus į studiją atveda dėl įvairių priežasčių. Dažniausios: ydinga laikysena ar eisena, nepasitikėjimas savimi, fizinio krūvio, scenos įgūdžių stoka. Ne mažiau dėmesio tėvai skiria vaiko individualumo paieškoms, profesionaliam mados ir stiliaus mokymui. Dar viena priežastis, kodėl tėvai mažuosius atveda į studiją - didžiulis jų pomėgis keisti drabužius, persirenginėti ir juos demonstruoti. Kai kuriais atvejais padeda vaikui įgyvendinti svajonę - tapti profesionaliu modeliu.

- Įprasta, kad grožio konkursuose suaugusieji tituluojami už graciją, talentą, gražiausias kojas ir pan. Už ką tituluojami vaikai?

D.E.: Nežinau, kaip kituose konkursuose, bet mano rengiamame "Mažoji mis" vaikai tituluojami už laisvumą, natūralumą, artistiškumą, kūrybingumą ir jokiais būdais nepabrėžiamas išorinis grožis.

S.Č.: Mano rengiamo modelių konkurso "modeliai.lt" metu vaikai nori pasivaržyti su bendraamžiais. Konkurso nugalėtojai tituluojami geriausiais modeliais. Geriausi tampa tie, kurie metus ar daugiau mokosi, tie, kurie įdeda daugiausia pastangų. Laisvai ir ritmingai žygiuoti podiumu, žaismingai ir subtiliai demonstruoti drabužius ir aksesuarus - didelio darbo vaisius, o ne užgaida.

- Nuo kelerių metų konkurse pastebimos vaikų varžytuvės?

D.E.: Mažesni vaikai konkursą supranta kaip žaidimą ir jiems svarbiausia dovanos. Nuo 10-12 metų vaikai jau nori nugalėti ir geriau pasirodyti už bendraamžius.

S.Č.: Varžytuvės žmogaus gyvenime prasideda nuo gimimo. Varžomasi dėl dėmesio, gražesnio žaislo, geresnės padėties. Ar suaugusieji varžosi ne dėl panašių dalykų? Konkurse vaikai modeliai varžosi, norėdami parodyti savo artimiesiems: tėveliams, seneliams - ir visiems susirinkusiesiems, ko jie išmoko ir kokių rezultatų pasiekė. Tai yra jų darbo įvertimas. Įvertinimą supranta ir mažiausieji, kuriems tik treji,
ir vyriausieji, kuriems - penkiolika.

- Ne vieno supermodelio biografijoje teko skaityti: "Vaikystėje buvau bjaurusis ančiukas: strazdanota, atlėpusiomis ausimis, plokščia, susikūprinusi" ar pan. Ar tiesa, kad iš "nelėliškų" vaikų išauga dailūsmodeliai?

D.E.: Taip, tikra tiesa. 13-15 metų merginos labiausiai nepasitiki savimi, jos staigiai išauga ir nežino, kaip savo kūną valdyti. Tuo metu ypač reikalingos choreografijos, plastikos, elegancijos pamokos, raumenis stiprinantys pratimai. Taip pat labai reikalingas tėvų įvertinimas, pagyrimas. O ir modelio darbui dažniausiai reikalingas įdomus veidas - ne ryškūs bruožai.

S.Č.: O mano manymu, tokie vaizdingi pasisakymai, dažnai reklaminiai triukai - žaismingi žodžiai, suteikiantys biografijai daugiau spalvų. Bjauriojo ančiuko sindromas - tai nepasitikėjimo savimi ar žiniasklaidos suformuotas rezultatas. Dailūs modeliai išauga iš įvairių tipažų vaikų.

- Koks vaiko tipažas paklausiausias modelio darbui?

D.E.: Vaikai, turintys įdomių bruožų, natūralūs, neretai strazdanoti, raudonų plaukų, gyvų akių.

S.Č.: Kiekvieną kartą reikia įvairių tipažų ir vis kitokių vaikų, todėl vaikams jokie ūgio ar svorio standartai nėra taikomi - šis klaidingas suvokimas atėjo iš suaugusių modelių gyvenimo!

- Ko per dešimt metų darbo su vaikais išmokote?

D.E.: Vaikus reikia ne peikti, o pagirti ir padėti atsiskleisti.

S.Č.: Vaikams svarbu surasti tokį užsiėmimą, kuris teiktų malonumo ir kuriam užtektų kantrybės.


Ar tituluotos gražuolės leistų savo atžalas į grožio konkursus?

Dviejų vaikų mama, "Mis Dzūkija '96", "Mis Lietuva 1996" Daiva Anužytė-Kasiulaitienė: "Esu visiškai prieš: grimasos, pasimaivymai - tai suaugusiųjų reikalai. Nereikia per anksti suaugti. Vaikas turi būti vaikiškas. Man tokie renginiai kvepia parodija".

Dviejų vaikų mama, daug kartų tituluota tarptautiniuose rinkimuose Renata Ražanauskienė: "Manau, kad tiems vaikams, kurie nuo mažens lepinami dėmesiu ir kurių grožis liaupsinamas, yra sunkiau. Iš aplinkinių patirties žinau, kad mamos pradeda nesusišnekėti su "žvaigždėmis" vaikais. Paauglės jau kitaip žiūri. Bet jei mano vaikas pats norėtų - tegu eina, bando. Tik turi suprasti, kad modelio darbas nėra vien suknelių matavimasis - išvirkščioji pusė išties nelengva, turi įdėti daug darbo".

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Laisvalaikis"