Vachtangas Kikabidzė amžiui nepasiduoda

Gruzinų aktoriui ir dainininkui liepos mėnesį sukako 75-eri. Artistas gyvena Tbilisyje, koncertuoja, rašo knygą, o neseniai nusifilmavo iškart dviejuose filmuose. Milijonų žiūrovų mylimas aktorius, labiausiai išgarsėjęs Valiko vaidmeniu filme „Mimino“, jubiliejaus proga kalbėjosi su Rusijos žurnalistais.

Apie kiną

Buvau jau žinomas estrados dainininkas, kai mane pirmą kartą pakvietė filmuotis. Anksčiau filmus kurdavo profesionalai, kurie remdavosi puikios kokybės ir rimta literatūra, klasika. O dabar kas? Vasia, Petia, Vachtangas susėdo ir sugalvojo: imkim ir sukurkim filmą apie tai, kad ji jį myli, o jis jos - ne. Tas - autoritetingas vagis, ta - prostitutė, tie - farai. Viskas! Kol filmuoja pirmąją seriją, rašo antrosios scenarijų. Konvejeris! Nėra mokyklos, nėra didelių pinigų, nėra industrijos kaip Holivude. Mūsų kinas laikosi tik individualių talentų dėka. Štai kodėl neturiu noro žūtbūt patekti į ekraną. Nors visą laiką esu kviečiamas. Aš atsargus. Kine retai pasitaiko geras scenarijus. Be to, turiu kitą profesiją, kuri man neleis mirti badu.

Apie dainas

Jei į mano koncertus patenka jauni žmonės, jie išeina nustebę. Tai ne rokas, ne popmuzika. Ten nėra dūmų, moterų su liemenėlėmis ir kelnaitėmis. Scenoje aš ir 4-5 muzikantai. Bet kartais žmonės manęs nepaleidžia 4 valandas. Kodėl? Eilės geros, tikros, muzika sukurta profesionalų. Tai ne saviveikla. Kai neseniai Užkarpatėje dainavau B.Okudžavos „Maldą“, visas teatras atsistojo ir stovėjo iki dainos pabaigos. Mačiau, kaip salėje žmonės šluostėsi ašaras. Štai kur jo dainų žavesys: viskas suprantama ir visus tai jaudina. O kai sveikas, raumenų prisiauginęs vyriokas išeina į sceną ir dainuoja apie tai, kad pasislėpė saulė, lyja lietutis, žydi gėlės, atrodo kvailai. Daina turi būti paprasta, bet turinti gilią prasmę. Žinau, jei nedainuosiu, man bus sunku. Kartu suprantu: kad tavo dainavimas jaudintų žmones, turi būti kupinas džiaugsmo. Jei dainuoju, nors tai daryti man nemalonu, vadinasi, aš meluoju.

Apie politiką

Aš prisiekiau sau nekalbėti apie politiką. Bet manęs kiti dažnai klausia, kodėl neatvažiuoju į Rusiją, nors esu dažnai kviečiamas. Aš ilgiuosi Rusijos žiūrovo, bet negaliu važiuoti, nes nenoriu meluoti. Man nemalonu dainuoti ten, kur esama man nemalonių žmonių. Mane labai įžeidė, kai aš atsisakiau ordino (protestuodamas prieš Rusijos Federacijos veiksmus Gruzijos atžvilgiu V.Kikabidzė atsisakė Rusijos „Draugystės“ ordino).

Apie pinigus

Kai pirmą kartą viešėjau Amerikoje, lankiausi tipiškos amerikiečių šeimos namuose: vyras, žmona, du vaikai. Visą laiką mane persekiojo jausmas, kad ten yra kažkas penktas. Po kurio laiko supratau, kad penktas - tai pinigai. Todėl, kad visos kalbos sukosi tik apie gerovę. Dabar tai atėjo ir pas mus, bet iškreiptai. Jų kapitalizmas iš esmės paklūsta įstatymams, suprantamoms ir paprastoms taisyklėms, o pas mus jis kriminalinis, vagystės ir korupcija. Mes taip įpratome ir manome, kad taip ir reikia. Man vienas draugas kartą pasakė: „Žinai, būti labai turtingam yra blogai. Kai tau pinigų pakanka, tu esi jų šeimininkas, o kai pinigų turi daug, tampi jų vergu. Pinigai tave valdo, o ne tu juos“. Pažįstu daug turtingų žmonių. Ir man galvoje netelpa: aplinkui tiek vargo, o jie sėdi ant milijonų ir net nebando nors truputį sumažinti to vargo masto!

Apie amžių

Po 40-ies gyvenimas bėga labai greitai, nespėji dairytis. Mano artimas draugas, vyresnis už mane, prasitarė: „Štai čia (rodo į galvą) man 20 metų, o kai lipu laiptais namo (jo name nebuvo lifto), po 5-10 minučių stoviu kiekviename aukšte, kad atgaučiau kvapą“. „Tai amžius, mielasis“, - pasakiau jam. Ir ūgis mažėja, ir svoris, ir galva blogiau dirba. Bet amžiui negalima pasiduoti - reikia širdyje likti vaiku.

Apie gyvenimą

Kadaise kanalas „Kultūra“ kūrė apie mane dokumentinį filmą. Mes sumanėme pasvarstyti tema „Kas yra gyvenimas?“ Vaikščiojome po miestą, filosofavome, filmavome. Ir galiausiai manęs paklausė: „Ar tarp jūsų draugų yra verslininkų?“ Atsakiau: „Yra vienas, turintis labai rimtą avalynės verslą. Jo biuras priešais mano namus. Galime dabar pas jį užeiti“. Ir atvedžiau filmavimo grupę prie mažos batsiuvio būdelės, kurioje dirba mano draugas batsiuvys. Aš jam sakau: „Dėde Sandro, štai grupė iš Maskvos labai domisi, kas yra gyvenimas?“ Ir tas neraštingas senukas, sergantis Parkinsono liga (nepataikydavo į vinį), nė nemirktelėjęs atsakė: „Buba, brangusis, į šį sudėtingą klausimą negalėjo atsakyti net Levas Tolstojus“. Visi iš netikėtumo išsižiojo. Kiekvienas į viską aplinkui žiūri savaip...