Tongos robinzonai: šeši paaugliai negyvenamoje saloje

Laisvės vėjas

Ši istorija prasidėjo 1965 m. Tongos Karalystėje, esančioje Polinezijoje. Šeši 13-16 metų paaugliai, mokęsi katalikiškoje šv.Andriejaus mokykloje Ha‘afevos saloje, ilgai brandino mintį pasprukti nuo griežtos tvarkos mokykloje. Kelionių vėjas susuko jiems galvas ir berniukai pradėjo kurti pabėgimo planus. Jiems atrodė, kad nesunkiai pavyks įveikti daugiau kaip 800 km atstumą ir nusigauti į Fidžio salas, o jeigu pasiseks, net ir iki Naujosios Zelandijos.

Vaikinukai kelionei ruošėsi gan kruopščiai ir išplaukdami iš Ha‘afevos salos slaptavietėje jau turėjo nedidelį dujinį degiklį, kelis kokoso riešutus ir net du maišus bananų. Paaugliai rimtai tikėjosi, kad tokių atsargų jiems tikrai užteks, be to, kiekvienas pasiėmė dar šiokio tokio maisto. Bet berniukai nepasirūpino gauti žemėlapio arba kompaso. Ir juo labiau jie negalėjo numatyti, kad jau pirmąją naktį, kai visi ramiai sumigs, kils stipri audra, ir jų laivelį, kurį bėgliai tiesiog pavogė, gerokai papurtys. Vėjas nusinešė irklus ir visą maistą, o burė sudrisko. Keletą dienų bėgliai neturėjo gėlo vandens ir maisto, juos tiesiog svilino kaitri saulė, o alkis ir troškulys buvo beveik nepakeliami. Išsigelbėjimu vaikams tapo lietaus vanduo, surinktas į kokoso riešuto kevalą. Kiekvienas galėjo gurkštelėti vos po du gurkšnius per dieną, vieną ryte ir vieną vakare.

Visą savaitę jie dreifavo po vandens platybes, o aštuntą dieną sužibo viltis: berniukai priekyje pamatė krantą. Tada jiems buvo visiškai tas pats, kas tai per žemė. O ji pasirodė esanti negyvenama Atos sala. Netoli jos valtis sudužo ir berniukams teko plaukti iki sausumos, iki kraujo atsidaužius rankas ir kojas į pakrantės akmenis.

Pirmosiomis dienomis jie jautėsi pernelyg silpni, kad patyrinėtų salos gilumą, jėgų pakako tik lizduose susirasti ir išgerti keletą paukščių kiaušinių.

Gyvenimas saloje

Keliautojai pailsėjo, po truputį sukaupė jėgų ir patraukė tyrinėti salos, į kurią pateko. Jie sugebėjo pakilti į jos aukščiausią tašką - užgesusio ugnikalnio kraterį. Kadaise saloje gyveno žmonės, bet tuo metu, kai bėgliai išsilaipino, čia nebuvo nė gyvos dvasios. O vaikinams reikėjo kažkaip gyventi. Iš pradžių jie sudarė sąrašą darbų, kuriuos reikėjo atlikti, paskui sudarė tvarkaraštį ir susiskirstė po du.

Kiekviena robinzonų pora turėjo savo užduotį - kas rūpinosi nakvynės vietomis, kas ieškojo maisto, o Kolo (taip vadinosi vienas iš bėglių) pasigamino improvizuotą gitarą iš kokoso kevalo ir vielos, likusios nuo sudužusios valties. Jis ja skambindavo, kad pakeltų draugams nuotaiką. Dabar kiekvieną dieną jie pradėdavo daina ir malda.

Paaugliai stengėsi palaikyti gerą fizinę būklę ir sugebėjo tapti susitelkusia komanda. Jie gesindavo konfliktus ir ginčus, kad pasiektų bendrą tikslą. O jų tikslas buvo, aišku, išgyventi. Jie gaminosi plaustą, kuriuo ketino išplaukti iš salos ir nusigauti iki civilizacijos. Net kai jį sudaužė bangos, vaikinai nenuleido rankų ir nepasidavė nevilčiai.

Kai vienas jų susilaužė koją, likusieji jį slaugė. Jie net sugebėjo taip uždėti įtvarą, kad kaulai suaugo visai normaliai. Jie medžiodavo paukščius, gaudė žuvį, kurstė ugnį, kurią sugebėjo įsikurti pirmosiomis buvimo saloje dienomis. Jie rasdavo bananų ir valgomų šakniavaisių, o štai vandens jiems trūko. Lydavo retai, ir vaikinai kruopščiai rinkdavo brangius lašus į rąstus su išskobtu viduriu.

Laimingas išsigelbėjimas

1966 m. rugsėjį, praėjus 15 gyvenimo saloje mėnesių, pro ją plaukė australo žvejo Piterio Vornerio (Peter Warner) laivas. Vaikinai, pamatę laivą, iškart metėsi nuo skardžio į vandenį ir nuplaukė pasitikti savo gelbėtojo. Sulipę į laivą, jie papasakojo savo neįtikėtiną istoriją, ir P.Vorneris nedelsdamas susisiekė su Tongos valdžios institucijomis. Nors nuo berniukų dingimo jau buvo praėję daugiau kaip metai, operatorius iškart prisiminė šią istoriją.

Netrukus P.Vorneris pristatė robinzonus į gimtąsias vietas. Sutikti jų išėjo daugybė žmonių ir dar policininkai, kurie iškart areštavo bėglius už laivelio vagystę.

Čia Piteriui Vorneriui prisiėjo vaikinus gelbėti antrą kartą: jis atlygino laivelio savininkui nuostolius. O paskui visus šešis apžiūrėjo medikai ir baisiausiai nustebo: jie buvo geros sveikatos, o lūžusi koja puikiai suaugo. Šeimos negalėjo patikėti tokiu stebuklu, nes penkios iš jų jau buvo palaidojusios berniukus ir net organizavo atminimo ceremonijas. Jų grįžimas į gimtinę prilygo tikram stebuklui.

Vaikinai iki gyvenimo pabaigos buvo įsitikinę, kad išgyventi jiems padėjo draugystė ir aukštas saviorganizacijos lygis. Tongos robinzonai išgarsėjo visame pasaulyje, apie juos buvo sukurtas filmas, o 2020 m. išleista knyga.

Istorijoje yra ir daugiau atvejų, kai žmonės patekdavo į negyvenamas salas ir išgyvendavo ekstremaliomis sąlygomis.