1 nuotr.Aktorė Larisa Kalpokaitė su vyru, aktoriumi Jonu Braškiu, nuo pavasario yra pabėgusi iš Vilniaus į kaimą - šeimos sodybą Molėtų rajone, prie Giedraičių. „Mus sūnus labai saugo, o ir patys nelabai norėjome būti Vilniuje, nes gyvename centre, iš čia eiti pasivaikščioti į Vingio parką ar kur nors kitur buvo ne itin patogu. O buvimas uždarytam bute labai psichologiškai veikė. Tai ir mėgaujamės kaimu", - apie šiandienos gyvenimą sako aktorė.
- Feisbuke vis įkeliate savo darytas nuotraukas - sustabdyto žiemos grožio vaizdus. Tai senas ar naujas hobis? - „TV Publika" paklausė Larisos Kalpokaitės.
- Niekada nesidomėjau fotografija, nesimokiau fotografuoti, bet labai mėgdavau žiūrėti nuotraukas, ypač senovines - patinka žvelgti į žmones, miestus, peizažus. Kai prieš keletą metų su teatru važiavome į gastroles Kinijoje, nusipirkau gerą telefoną, kad galėčiau kokybiškai fotografuoti. Ir pamačiau, koks tai malonumas. Kai išeinu pasivaikščioti, fotografuoju - gaudau akimirkas.
- Užaugote Vilniuje. Ką pasakytumėte apie gimtąjį miestą, kaip jis keičiasi? Vieni sako, kad medžių per daug iškirsta, kiti, kad meno objektai abejotini, visokie „vamzdžiai" statomi. Kokį miestą matote jūs?
- Man patinka, kaip jis keičiasi, toks būtų pirmas įspūdis. Tiesa, iš pradžių buvo šokas, kai pradėjo statyti daugiabučius prie Žaliojo tilto, ten prie tos „pilaitės". Bet iš esmės visi tie daugiaaukščiai toje Neries pusėje man patinka. Nepatinka tik tai, kad iš tiesų ten mažai žalumos. Ir tai, kad Konstitucijos prospektas yra labai vėjuotas. Aikštė prie Vilniaus savivaldybės man primena Oslą - Norvegijos sostinėje mačiau tokias aikštes, prapučiamas vėjo, be medžių. Ten visa tai buvo egzotika, o čia man medžių mažoka - jų pasigendu.
Tas „vamzdis" krantinėje ir man daug visokių minčių kėlė. Tiesą pasakius, iš pradžių net galvojau, kad toje vietoje vyksta upės valymo darbai. Dabar prie „vamzdžio" pripratau. Jis man primena Eifelio bokštą Paryžiuje, dėl kurio visi paryžiečiai buvo pašiurpę, kai statė šį geležinį monstrą, o dabar Paryžiaus niekas neįsivaizduoja be Eifelio bokšto. Tiesa, mūsų „vamzdžio" funkcija nelabai aiški. Na, jis tiesiog yra.
- Sausio 27 dieną - jūsų gimtadienis. Kaip švęsite? Ko sau palinkėtumėte?
- Gimtadienį paskutinį kartą švenčiau per savo 60-metį. Buvo didelis šventimas, režisierius Vytautas Dapšys specialiai gimtadieniui pastatė spektaklį „Pasimatymas", kuriame mes su vyru vaidinome - spektaklio premjera buvo kaip tik sausio 27 dieną muzikiniame klube „Legendos". Po to, žinoma, ir balius didelis buvo. Mažajame teatre, kurio aktorė esu, žiūrovams dainavau - jubiliejaus proga surengiau romansų ir dainų vakarą „Mūsų benamės sielos..."
Per 60-metį pakankamai prisišvenčiau, tad 61-ojo ir 62 -ojo gimtadienių nešvenčiau. O dabar ir 63-iasis gimtadienis, „karantininis", tyliai praeis. Ko sau palinkėčiau? Dar kokių keleto desėtkų metelių. Tokių, kaip dabar - dar pakankamai sveikų, kai gali vaikščioti, vaidinti ir matyti visą pasaulio grožį. Gal karantinas kitiems įvarė depresiją, man - priešingai. Pradžioje buvo toks netikėtas poilsis nuo darbų gausos, o paskui pradėjau matyti pasaulį - pradėjau pastebėti tai, ko negalėjau pamatyti gyvendama nuolat skubėdama. Kai sustoji ir apsižvalgai, pamatai, koks gražus tas pasaulis, kaip viskas savaime vyksta. Gali bėgti ar nebėgti, jokio skirtumo, pasauliui nuo to - nei šilta, nei šalta. Tad ir linkėčiau sau dar pasidžiaugti pasaulio grožiu.
- Menininkai šiandien jaučiasi ypač nuskriausti, pamiršti. Pasakytumėte tą patį?
- Meno žmonės ir yra nuskriausti bei pamiršti, nes ne tik dabar, per karantiną, bet visada esame paskutinėje vietoje. Vienas pažįstamas man tiesiai pasakė - jūs niekam nereikalingi. Na taip, mes nei duoną kepame, nei ką auginame ar gaminame. Štai toks toks požiūris į mus. Per 30 nepriklausomybės metų tas santykis niekada nesikeitė. Ir nesvarbu, kultūros atstovas valdžioje būdavo, ar ne kultūros - menininkas visada buvo paskutinėje vietoje. Mus prisimena tada, kai kažko iš mūsų reikia, tarkime, kai reikia padeklamuoti, paminėti kokią nors ypatingą progą.
