5 nuotr.Šiandien jų pamatysi visur - ant sietynų ir pašto ženklų, garsenybių sceninių apdarų ir paprastų mirtingųjų drabužių. Netikros „Swarovski" brangenybės pavergė milijonus žmonių visame pasaulyje.
Kaip amatas tapo menu
Danielis Svarovskis gimė 1862 m. mažame Georgientalio kalnų kaimelyje Austrijos ir Vengrijos imperijos šiaurėje, Bohemijos kalnuose. Garsusis Bohemijos stiklas, kuriuo garsėjo šis kraštas, čia buvo gaminamas nuo seno, jau iki pramoninės revoliucijos. Danielio tėvas taip pat gamino stiklo dirbinius, tačiau jo dirbtuvėlė buvo kukli: iš stiklo jis gamino bižuteriją, plaukų segtukus ir kitokius aksesuarus savoms reikmėms ir mažmeninei prekybai. Berniukas nuo vaikystės stebėdavo jo darbą, ūgtelėjęs keletą metų darbavosi šeimos versle, o laisvu laiku grieždavo smuiku.
Užaugęs Danielis persikėlė į Vieną, kur pradėjo studijuoti inžineriją. Jis mokėsi chemijos, fizikos, matematikos, mechanikos ir kitų siauro profilio dalykų, kurie jo galvoje subrandino mintį, kaip pasinaudojus to meto išradimu, elektra, suteikti antrąjį gyvenimą nuo vaikystės pažįstamam amatui. Pasaulinėje parodoje 1883 m. jis susipažino su naujausiomis to meto technologijomis ir mokslo laimėjimais. Labiausiai jį sudomino galimybė naudoti elektros srovę stiklui šlifuoti. 1891 m. D.Svarovskis pagamino pirmąją pasaulyje elektrinę šlifavimo mašiną ir ją patentavo. Ja buvo galima kokybiškai šlifuoti didelius akmenų ir krištolo kiekius.
Danielis suprato, kad jam atsiveria galimybės pradėti verslą: reikėjo organizuoti masinę gamybą, kitaip tariant, išeiti į rinką. Iš pradžių Danielis pirkdavo Bohemijos stiklą, paskui pradėjo gaminti savo, kuris nušlifuotas spindėjo gerokai ryškiau. Jo receptas iki šiol yra didžiausia paslaptis. Nutaręs nekonkuruoti su Bohemijos meistrais, jis persikėlė į Austrijoje esantį Vatenso kaimelį, kuriame tuo metu gyveno vos 744 žmonės. Būtent ten 1895 m. ir buvo atidaryta pirmoji D.Svarovskio gamykla ir pradėti gaminti kristalai, imituojantys brangiuosius akmenis. Savo verslą D.Svarovskis laikė legaliu ir imitacijos fakto neslėpė. Jį motyvavo noras įrodyti aplinkiniams, kad mene yra svarbi ne tiek medžiaga, su kuria dirbama, kiek meistriškumas. Nejau dirbtinė šviesa negali būti ryškesnė už natūralią, o dirbtinis briliantas - užtemdyti tikrą?
Jo kristalai atrodė kaip briliantai, vadinasi, galėjo atlikti tą pačią socialinę funkciją: D.Svarovskis pradėjo masiškai gaminti aukštuomenės spindesį, prestižą, teisę į išskirtinumą ir kitus pranašumus, kurie žmonėms asocijuojasi su brangenybėmis. Kadangi jis neslėpė, jog jo papuošalai yra tik briliantų kopijos, kainos buvo prieinamos ne tik elitui, bet ir paprastiems pirkėjams. Iš pradžių Danielis gamino bevardžius papuošalus, kuriuos siuntinėdavo į įvairias šalis. Mados mylėtojos Paryžiuje, Londone ir Sankt Peterburge susižavėjo puikiais juvelyrikos dirbiniais, kurie niekuo nesiskyrė nuo deimantų, bet kainavo dešimtis kartų mažiau. Laikui bėgant D.Svarovskiui pavyko įtikinti pasaulį, kad bižuterija - tai net labai prestižiška. Dėl to firma įgijo daugybę klientų, kompaniją teko plėsti, samdyti naujų darbuotojų, į verslą jis įtraukė savo sūnus. Taip įmonė tapo šeimos verslu, perduodamu iš kartos į kartą, ir išdidžiai besivadinančiu savo įkūrėjo pavarde - „Swarovski".
Pasaulinė sėkmė
Idėja kurti dirbtinius briliantus arba jų tikslias kopijas, aišku, nebuvo nauja. Šimtu metų anksčiau vienas toks auksarankis, vardu Žoržas Frederikas Strasas (George Frederic Strass), jau darė kai ką panašaus. Būtent jo vardu ir buvo vadinami dirbtiniai brangakmeniai - „strazai". Skirtumas tik tas, kad Ž.F.Strasas gamino klastotes ir jas pristatydavo kaip tikras brangenybes, o D.Svarovskis visiškai neslėpė tikrosios savo akmenukų kilmės, negana to, ją pateikdavo kaip pranašumą. XX a. pr. kompanija jau buvo užversta užsakymais. Meistro klientais tapo garsiausi mados namai, aristokratai ir paprasti neturtingi piliečiai. Per keletą metų D.Svarovskis su sūnumis ištobulino kristalų šlifavimo technologiją. D.Svarovskio akmenukus daug kas bandė kopijuoti, bet to niekam nepavyko, niekas nepajėgė pakartoti tokio tobulo grožio - net pagrindiniai Danielio konkurentai, garsieji Venecijos stiklo fabrikai. Ir net Bohemijos stiklo meistrai nepajėgė „perspjauti" savo kraštiečio. Ir šiandien ne tik dauguma eilinių žmonių, bet ir juvelyrų mano, kad visa D.Svarovskio kristalų paslaptis - jų ypatingas šlifavimas. Iš tiesų viskas yra paprasčiau ir kartu sudėtingiau - paslaptis yra ypatingas stiklo gamybos receptas.
1931 m. kompanija „Swarovski" pradėjo gaminti lanksčias metalines juostas su įpintais kristalais, kad jas būtų galima prisiūti prie audinių. Legendinė Koko Šanel buvo pirmoji, deramai įvertinusi šią naujovę. Netrukus visos Holivudo žvaigždės pamėgo tviskančius apdarus, puoštus Svarovskio kristalais. Vėliau taip puošėsi kone visos pasaulinės žvaigždės: M.Monro (per garsųjį prezidento gimtadienį 1962 m. M.Monro vilkėjo suknelę, išsiuvinėtą 10 tūkstančių Svarovskio kristalų), M.Dytrich, M.Džeksonas, T.Terner, Madona, Dž.Lopes ir kt. Šiandien juvelyrikos prekės ženklas „Swarovski" konkurentų neturi, o jo puikūs dirbiniai gali papuošti ir paprastos pardavėjos ranką, ir kino žvaigždės kaklą.
Meistro darbas tęsiamas
Antrojo pasaulinio karo metais, kai Europos mados namai žlugdavo, sumanus verslininkas D.Svarovskis įsigudrino pardavinėti savo tviskančius gaminius Amerikoje. Tai ne tik padėjo verslui išlikti - „Swarovski" tapo tikru pramonės milžinu.
Danielis Svarovskis mirė 1956 m. Šeimos verslas buvo taip puikiai organizuotas, kad ši netektis nesutrukdė firmai toliau plėtotis. Vienas reikšmingiausių įvykių buvo Manfredo Svarovskio (Danielio anūko) išrasta spalvotų kristalų gamybos technologija. Iki Svarovskių to niekas nedarė, ir tai buvo tam tikra revoliucija.
Vienas iš ryškiausių įvykių prekės ženklo gyvavimo istorijoje buvo interaktyvaus muziejaus „Swarovski Crystal Worlds" įkūrimas Vatense 1995 m., minint šimtąsias firmos įkūrimo metines. Jis įkurtas milžiniškoje požeminėje oloje, kuri yra už valandos kelio nuo Tirolio sostinės Insbruko. Muziejus - tai 14-os salių, kurias jungia laiptai ir siauri koridoriai, labirintas. Įėjimą į muziejų saugo į kalvą įaugęs milžinas degančiomis akimis, iš kurio burnos srūva krioklys. Šiandien tai yra antrasis pagal lankomumą Austrijos muziejus. Tarp muziejaus eksponatų - verkiantis Dali laikrodis, „krištoliniai" Indijos maharadžos dramblio pakinktai, mažiausias ir didžiausias iš Svarovskio kristalų, įrašyti į Gineso rekordų knygą. Giganto svoris - 310000 karatų (apie 62 kg), skersmuo - 40 cm. Mažiausią kristalą galima pamatyti tik per mikroskopą, jo skersmuo yra vos 0,8 mm. Visos 14 salių yra po žeme, kad keltų asociacijas su paslėptais lobiais.
1965 m. „Swarovski" pradėjo gaminti brangius krištolo sietynus, iškart išpopuliarėjusius visame pasaulyje. Jie puošia tokias garsias sales kaip Versalio, Vindzoro rūmų, „Metropolitan Opera". 1976 m. iš sietyno pakabukų buvo surinkta pelytės figūrėlė, pradėjusi visiškai naują firmos gaminių kryptį. Po pelytės atsirado ežiukas, vėžliukas, elniukas, raganosis, gulbė... Laikui bėgant gimė visas stiklinis žvėrynas. Visos figūrėlės akimirksniu tapo kolekcininkų geidžiamu objektu. P o kiek laiko buvo įkurtas „Swarovski" gaminių kolekcininkų klubas. Šiandien jo nariai - per 500 tūkst. žmonių iš viso pasaulio. Kartą per metus kiekvienas iš jų gauna dovaną iš „Swarovski" dizainerių - unikalią figūrėlę, gaminamą vienu egzemplioriumi. Ją pagaminus sunaikinami visi eskizai ir net naudotieji instrumentai. Slaptumas yra visiškai pateisinamas, juk „Swarovski" krištolo receptūros paslaptis - pagrindinis kompanijos kapitalas.
2002 m. startavo bene ambicingiausias firmos „Swarovski" projektas - „Crystal Palace". Firma kviečiasi garsiausius dizainerius, suteikia jiems visišką kūrybos laisvę, keldama tik vieną sąlygą - darbe naudoti jų kristalus. Kasmet firma „Swarovski" pagamina apie 20 milijardų kristalų, o tai yra apie 80 proc. pasaulinės rinkos, taip pat specializuojasi gaminti papuošalus, figūrėles ir šlifuoti sintetinius ir natūralius brangiuosius akmenis. Be to, firma gamina „liukso" klasės optikos prietaisus - binoklius ir teleskopus, šlifavimo ir dildymo instrumentus, atspindinčius kelio ženklus, o pastaruoju metu - net parfumuotą vandenį, nenukrypstamai laikydamasi savo devizo „Nuolatinis tobulumo siekimas".
„Swarovski" parduotuvių yra kiekviename didesniame oro uoste, firmos gaminiais papuoštos eglutės stovi viso pasaulio aikštėse. „Swarovski" kristalai puošia ir Austrijos pašto ženklus, ir Kanados kolekcines monetas. Bet kodėl jie taip smarkiai blizga - iki šiol yra paslaptis. Danielis Svarovskis ne tik padovanojo pasauliui puikią bižuteriją, jis sugebėjo visus įtikinti, kad gražūs ir prestižiški būna ne tik briliantai. Žinoma, galima pasakyti, kad deimantas yra deimantas, ir krištolas juo niekada netaps, tai tiesiog klastotė... Tačiau Svarovskio kristalų populiarumas - iškalbingas, o nugalėtojai, kaip žinome, neteisiami!
