- Nuo šešiolikos gyvenate savarankiškai, Kanadoje baigėte mokyklą, Anglijoje universitetą, esate dirbęs Kinijoje ir Brazilijoje. Aplankėte 57 šalis. Rašote tinklaraštį. Kada supratote, kad jūsų aistra - kelionės? Ar universiteto studijos buvo su tuo susijusios?

- Studijavau verslo valdymą ir strategijas, tačiau visada domėjausi kelionėmis. Gaila, tuo metu nebuvo tokių mokymosi programų, kurios patrauktų mano dėmesį.

Tikrasis potraukis kelionėms ir nuotykiams atsirado prieš 7-erius metus dirbant Kinijoje. Pasibaigus darbo kontraktui, turėjau priimti sprendimą, ar grįžti namo, ar likti Azijoje. Visada svajojau patirti, ką reiškia gyventi ir treniruotis mistiniuose kung fu vienuolynuose, kuriuos matydavau tik senuose filmuose. Dirbdamas Šanchajuje, lankiau kovos menų treniruotes. „Shifu“ mokytojas papasakojo apie Vu Vei Si vienuolyną. Jau po dviejų dienų susikroviau daiktus ir išskridau į provinciją Kinijoje, nežinodamas tikslaus adreso ir ar būsiu priimtas. Vienuolyne nebuvo nei elektros, nei telefono, vienintelis būdas ten patekti - pasibelsti į aukštai kalnuose esančio pastato duris. Keliavau pasikliaudamas vietinių žmonių gestais ir nurodymais, galiausiai atvedusiais į svetingą vietą. Apsistojęs ten kiekvieną dieną 8 valandas treniravausi kung fu ir medituodavau su vienuoliais. Tai buvo viena unikaliausių mano išgyventų patirčių, paskatinusių ieškoti autentiškų potyrių.

- Dabar, ypač tarp jaunimo, vis labiau populiarėja tendencija keliauti vienam. Kokius įvardytumėte kelionių vienumoje privalumus ir minusus? Ar pats šiuo metu dažniau keliaujate vienas ar su kompanija?

- Pirmosios ir didžiausios mano kelionės buvo solo. Džiaugiuosi tai išbandęs, manau, kiekvienam bent kartą verta leistis į kelionę su savimi. Tai padeda įgauti savarankiškumo, lankstumo, užmegzti glaudesnį kontaktą su vietiniais žmonėmis.

Šiuo metu pirmenybę teikiu kelionėms su 2-5 žmonėmis. Tuomet labai lengva prisitaikyti prie situacijų, keisti planą ar išsiskirstyti pagal pageidavimus. Pagrindinė priežastis - tai noras dalytis savo įspūdžiais, palaikyti ilgalaikius ryšius. Būdamas kelyje vienas ilgiau nei mėnesį, kiekvieną dieną matydavau naujus veidus, draugystės tęsdavosi kelias savaites ar viso labo kelias dienas. Tačiau su kuo galėsiu dalytis prisiminimais iš visų šių kelionių, jeigu daugelio kartu buvusių žmonių daugiau nesutiksiu?

- Kartais mėgstama knyga ar filmas įkvepia kelionei į tam tikrą miestą ar šalį. Ar jums taip yra nutikę, kokia tai buvo knyga, filmas?

- Galėčiau įvardyti du kino filmus - tai „Arabijos Lorensas“ ir „Da Vinčio kodas“. Pirmasis sužavėjo nuostabiais dykumos, įsirėžusios tarp smėlėtų uolų, vaizdais bei be galo įdomia Jordanijos ir aplinkinių šalių istorija. Aplankęs šią šalį įsitikinau, kokia stebuklinga yra ši dykuma bei senieji miestai. Antrasis filmas įkvėpė ištyrinėti Londoną, aplankyti Šv.Džeimso parką, Vestminsterio abatiją ar Londono Templio bažnyčią.

- Daugelis galvojame, kad įdomiausi nuotykiai laukia kažkur toli, o kartais jie slypi už kampo. Savo tinklaraštyje taip pat dalijatės akimirkomis iš įvairių žygių pėsčiomis. Įdomu, kiek esate susipažinęs su Lietuva?

- Ar tai būtų žiema, ar vasara, visada su drauge ar keletu draugų stengiamės daugiau laiko praleisti gamtoje. Dažniausiai einame į žygius, patys sugalvojame maršrutus, nesvarbu, ar tai būtų žygis aplink Dusios ežerą, ar žygis per Prūdiškes į Rudaminą. Visur randame įdomių gyvenviečių, apleistų dvarų. Esame dalyvavę ir masiniuose žygiuose, bekelės bėgimuose, tačiau tai nėra veikla, kuria mėgaučiausi šimtu procentų, nors džiugu, kad jis populiarėja. Geriau pailsėti, atsipalaiduoti man pavyksta keliaujant mažesnėmis kompanijomis. Man malonu viską planuoti pačiam, nuo nieko nepriklausyti, atrasti netikėtų dalykų.

Lietuvoje yra begalė vietų, kurias rekomenduočiau aplankyti, ir dar daugiau tokių, kurias pats norėčiau pamatyti. Tarkime, žygis aplink Platelių ežerą paliko didelį įspūdį. Keliavome traukiniu, su kuprinėmis. Stovyklavome ankstyvą pavasarį, nuostabi gamta dar tik budo, nebuvo daug žmonių. Vienintelis šios vietovės minusas yra ežerą juosiantis judrus kelias, bet žygio trasą galima koreguoti einant bekele, miškais. Šiose apylinkėse aplankėme Šaltojo karo muziejų, Berzoro ir Platelių dvarus, pažintinius Gegrėnų ir Seirės takus, Šv.Jono Nepomuko koplyčią.

Taip pat viena iš tokių vietų - Dzūkijos nacionalinis parkas, kuriame žygiavome partizanų takais, nusidriekusiais nuostabaus grožio pušynais. Ėjome senais mediniais pakabinamais tiltais per Merkį, atradome autentišką architektūrą išlaikiusių kaimelių.

Visada rekomenduoju keliauti baidarėmis, nes kartais net neįsivaizduojame, kokia netikėta gamta gali pasirodyti plaukiant mažomis, srauniomis Lietuvos upėmis.