Saldus M.Mastrojanio gyvenimas

Būsimasis „italas jaunikis“ ir „pietietis meilužis“, kaip M.Mastrojanį praminė gerbėjos, gimė kalnų kaimelyje neturtingo staliaus šeimoje. Tėvai ir vaikai glaudėsi mažyčiame kambarėlyje, taupė kiekvieną skatiką, taigi mažajam Marčelui teko anksti išmokti amato. Jis pradėjo dirbti jau paauglystėje - tėvo dirbtuvėse, statybose, per Antrąjį pasaulinį karą buvo priverstas darbuotis vienoje nacių stovykloje, bet iš jos jam pasisekė pabėgti į Veneciją. Pasibaigus karui M.Mastrojanis grįžo į Romą ir įsidarbino filmų platinimo bendrovėje. Laisvalaikį jis skyrė savo senam pomėgiui - aktorystei. Jau būdamas vaikas jis debiutavo mėgėjų spektaklyje, pastatytame vietos parapijoje. Vėliau dalyvavo mokyklos ir studentų spektakliuose, tačiau niekada nemąstė apie tai kaip apie būsimą karjerą. Gana ilgai M.Mastrojanis svajojo apie architekto profesiją ir uoliai mokėsi jos pagrindų universitete.

Lemtingi susitikimai

Viskas pasikeitė po susitikimo su Lukinu Viskončiu (Luchino Visconti) - šis pastebėjo aktorių mėgėjų spektaklyje ir pakvietė į profesionalų teatrą „Eliseo“, įkurtą Romoje 1946 m. ir gyvavusį 12 metų. Pats M.Mastrojanis, nelaikęs savęs nei gražuoliu, nei labai talentingu artistu, nesuvokė, ką gi jame sugebėjo įžvelgti didysis režisierius, tačiau studijas vis dėlto metė. Dirbdamas teatre, M.Mastrojanis pradėjo filmuotis. Pirmieji vaidmenys 5-ajame dešimtmetyje buvo epizodiniai, 6-ajame dešimtmetyje jis pradėjo gauti ir pagrindinių. Marčelas vaidino vien paprastus, niekuo neišsiskiriančius italus. Pirmuoju išties reikšmingu filmu jam tapo L.Viskončio „Baltosios naktys“ (1957), to paties pavadinimo F.Dostojevskio apysakos ekranizacija. Veiksmas buvo perkeltas iš Peterburgo į Italiją, o M.Mastrojanis suvaidino vienišą Marijų, įsimylėjusį rusę merginą Natalją. Šis L.Viskončio filmas nugalėjo Venecijos kino festivalyje. M.Mastrojanis apdovanojimų negavo, tačiau būtent atliekantį šį vaidmenį - drovaus svajotojo, tai klaidžiojančio rūko gaubiamomis gatvėmis, tai pasileidžiančio šokti skambant rokenrolo garsams, - jį pastebėjo Federikas Felinis (Federico Fellini). Kūrybinis bendradarbiavimas su šiuo režisieriumi padėjo M.Mastrojaniui tapti pasaulinio lygio žvaigžde.

Tam tikras vaidmuo šiame lemtingame susitikime teko ir F.Felinio žmonai, aktorei Džuljetai Mazinai (Giulietta Masina), kuri kadaise su M.Mastrojaniu vaidino studentų teatro scenoje. Paklausęs jos patarimo, režisierius pakvietė aktorių vaidinti pagrindinį vaidmenį filme „Saldus gyvenimas“ - ekranuose jis pasirodė 1960 m. Pasakojama, kad paprašytas duoti paskaityti scenarijų režisierius M.Mastrojaniui parodė ne tekstą, o piešinį, vaizduojantį jo herojų - žmogų, vienišą sėdintį laivelyje jūros vidury, apsuptą sirenų. To užteko, kad ekrane pasirodytų reporteris Marčelas, ieškantis savęs 6-ojo dešimtmečio „auksinio jaunimo“ vakarėliuose ir pirmųjų gražuolių bei kino žvaigždžių glėbyje, bet taip ir likęs vienišas ir nesuprastas. Šią temą tęsė ir plėtojo kitas F.Felinio ir M.Mastrojanio filmas „8 1/2“ (1963) - kino režisieriaus, vaikštinėjančio tarp jau paruoštų filmuoti dekoracijų, kūrybinių ieškojimų istorija. Herojus, ieškodamas įkvėpimo, panyra į siurrealistinius vaikystės prisiminimus. F.Felinio dilogija tapo ne tik jo paties filmografijos viršūne, bet ir lemiamu M.Mastrojanio karjeros momentu.

Po „Saldaus gyvenimo“ aktorius suvaidino Žanos Moro (Jeanne Moreau) sutuoktinį Mikelandželo Antonionio (Michelangelo Antonioni) filme „Naktis“ (1961) ir žmonos žudiką Pjetro Džermio (Pietro Germi) komedijoje „Itališkos skyrybos“ (1961) - už šį darbą jis buvo nominuotas „Oskarui“, taip pat pelnė „Auksinį gaublį“ ir BAFTA apdovanojimą. Į M.Mastrojanį atkreipė dėmesį prodiuseris Karlas Pontis (Carlo Ponti), vienas įtakingiausių to meto italų kino žmonių. 1965 m. aktorius atliko pagrindinį vaidmenį visose trijose novelėse, kurios sudaro filmą „Vakar, šiandien, rytoj“, 1968 m. pasirodė dar viename K.Pončio projekte - Vitorijaus De Sikos (Vittorio De Sica) režisuotoje melodramoje „Meilužiai“. Kuriant šį filmą M.Mastrojanis susipažino su amerikiete aktore Fej Danavėj (Faye Dunaway) - jie ir vaidino tuos meilužius, nepagydomai sergančią amerikietę dailininkę ir jos atsitiktinį pažįstamą inžinierių italą. Ekrano romanas peraugo į tikrą: kaip pasakojo pats aktorius, jis įsimylėjo partnerę po pirmojo personažų bučinio prieš kamerą. Laimei trukdė tik viena aplinkybė - M.Mastrojanis buvo vedęs.

Moterys jo gyvenime

Su žmona jis susipažino 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Flora Karabela (Flora Carabella) buvo žinomo kompozitoriaus dukra, gyveno prašmatniame name, jai niekada nieko netrūko. Tokia prabanga padarė didžiulį įspūdį jaunajam M.Mastrojaniui, pratusiam prie elgetiškos egzistencijos ir amžino ne tik pinigų, bet ir valgio trūkumo. Jie susituokė, ir visą likusį gyvenimą aktorius apie žmoną atsiliepdavo kaip apie geriausią ir rūpestingiausią moterį, kokią jam teko kada nors sutikti. Tačiau apie meilę niekada neužsimindavo. Flora, iš pradžių pavyduliaudavusi vyro partnerėms, po truputį susitaikė ir kentė visus vyro romanus, o jis po kiekvieno išsiskyrimo būtinai grįždavo pas ją. F.Danavėj metė M.Mastrojanį, kai šis nepasiryžo skirtis, o štai K.Denev, su kuria romanas prasidėjo Nadinos Trentinjan (Nadine Trintignant) filme „Tai atsitinka tik kitiems“ (1971), pati atsisakė tekėti už M.Mastrojanio. Dėl gražiosios prancūzės M.Mastrojanis paprašė žmonos skyrybų, tačiau K.Denev vis tiek nepriėmė jo rankos. Jų santykiai truko ne vienus metus, bet taip ir nesibaigė vedybomis, nors aktorė net pagimdė M.Mastrojaniui dukrą Kjarą.

Buvo kalbama ir apie aktoriaus romaną su S.Loren, su kuria, vis per aktorės sutuoktinį K.Pontį, nusifilmavo keliuose didelės sėkmės sulaukusiuose filmuose. 1963 m. ekranuose pasirodė V.De Sikos komedija „Vakar, šiandien, rytoj“, kurioje S.Loren ir M.Mastrojanis vaidina porelę trijose skirtingose kino novelėse, o 1964 m. jie atliko pagrindinius vaidmenis filme „Itališkos vedybos“, kurį V.De Sika sukūrė pagal E.de Filipo (E.de Filippo) pjesę „Filumena Marturano“.

F.Felinio aktorius

Komedijas ir melodramas M.Mastrojanio filmografijoje keičia draminiai vaidmenys. „Neišsiskirianti“ išvaizda, gebėjimas vaidinti išorinį ir vidinį šaltumą kaip tik tiko vaidmeniui Albero Kamiu (Albert Camus) romano „Svetimas“ ekranizacijoje, kurią 1967 m. nufilmavo L.Viskontis. Jo Merso - abejingas, apatiškas, į nieką nereaguojantis herojus be amocijų, patiriantis egzistencinę krizę. 8-ajame dešimtmetyje M.Mastrojanis toliau bendradarbiavo su F.Feliniu: iš pradžių režisieriaus autobiografiniame filme „Roma“ (1972), vėliau filme „Moterų miestas“ (1980) ir filme „Džindžer ir Fredas“ (1985). Paskutinį kartą F.Felinis ir M.Mastrojanis susitiko 1987 m. kuriant filmą „Interviu“. Čia jis suvaidino save patį, garsų aktorių, žurnalistams pasakojantį apie pažintį su F.Feliniu. Režisierius čia taip pat prisimena darbą kino studijoje „Cinecitta“ 6-ajame dešimtmetyje, tapusiame italų kino „aukso amžiumi“. Pagal šio vaidybinio filmo, kuriame reporterius vaidina vis dėlto aktoriai, ir kartu dokumentinio filmo-prisiminimo siužetą M.Mastrojanis ir F.Felinis vyksta į svečius pas aktorę Anitą Ekberg, kuri kadaise sukūrė vieną iš „Saldaus gyvenimo“ vaidmenų. Visi trys prisimena, kaip filmuojant vieną iš garsių filmo scenų chuliganiškai maudėsi Trevio fontane.

M.Mastrojanio mirties dieną, 1996 m. gruodžio 19-ąją, fontanas, per filmą tapęs vienu iš Romos ir Italijos kino simbolių, buvo išjungtas ir apdengtas juodu gedulingu audeklu.

Pagal užsienio spaudą
parengė Milda Kunskaitė