Romualdo Petkevičiaus gyvenimo filosofija

- Ruduo - sezonas, kai oro temperatūra mus priverčia daugiau laiko praleisti uždarose patalpose, tačiau Jūs su savo mokiniais lauke po kelias valandas sportuojate ištisus metus. Kas Jus viliojalauke, kai už lango 15 laipsnių šalčio?

- Treniravimasis lauke ištisus metus yra puiki grūdinimosi priemonė, taip pat tai - nepamainoma galimybė geriau suprasti gamtos ir žmogaus gyvenimo raidą. Be kita ko, šiuolaikiniam žmogui, ypač dirbančiam miestiečiui, tiesiog būtina daugiau kvėpuoti švariu oru lauke, kur jis yra priverstas aktyviau judėti. Tokiu būdu organizme sukuriamas šilumos rezervas, treniruojamos visos gyvybinės organizmo sistemos, pagaliau išmokstama tinkamai apsirengti ir suvokiama, kad blogo oro nebūna. Kiekvienais metais rugsėjį atidarome eilinį maudymosi sezoną, kuris tęsiasi iki birželio. Stengiuosi gyventi tokiu principu: geriausiai jaučiuosi darydamas būtent tai, kuo užsiimu. Siūlau žmonėms išmokti to, ką pats esu įvaldęs ar išmokęs. Nemulkinu jų "balsais iš kosmoso" ir panašiomis "intrigomis", nors, jaučiu, jei taip prabilčiau, jiems būtų įdomu.

- Mūsų laisvalaikis. Koks jis turi būti?

- Laisvalaikis - rimta tema. Tai, kaip jį leidžiame, nulemia mūsų vystymosi kokybę. Laisvalaikis yra ta trumpesnė gyvenimo dalis, kurią gyvename savo noru ir savo malonumui, kai veikiame kažką be nuostatos "reikia" arba "būtina". Tai laikotarpis, kai galime pasijusti laisvi. Geriausias laisvalaikis, mano manymu, yra pasivaikščiojimas arba geras pokalbis su įdomiu žmogumi. Puiku, jeigu jūsų veikla teikia malonumą, stiprina sveikatą ir lavina įgūdžius. Tuomet laisvalaikis suteikia galimybę tobulinti tai, ką geriausiai moki. Dar geriau, jeigu tai vyksta atvirame ore, retkarčiais grupėje. Laisvalaikio akcentai priklauso ir nuo mūsų amžiaus: vaikai turi daug ir aktyviai žaisti; jaunuoliai - lavinti kūną arba šokti, keturiasdešimtmečiai - ieškoti savęs, o senjorai - daug, bet saugiai judėti. Geras laisvalaikis - tai ne tuščias laiko leidimas, po kurio skauda galvą. Tai prasmingas užsiėmimas, mūsų išprusimo ir vertybių skalės išraiška.

- Kaip leidžiate savąjį laisvalaikį? Galbūt turite kokių nors ypatingų ritualų?

- Turiu daug mėgstamų užsiėmimų, tarp kurių vienas yra mylimas. Pastarąjį galėčiau apibūdinti kaip veiklą konstruojant savo dieną (savaitę, mėnesį, metus, gyvenimą...) pagal tas žinias, kuriomis tikiu ir naudojuosi. Tai tokia fantastiška kūryba, laboratorija, filosofija. Tai nuolatinis praktinis mokymasis, savo potyrius susiejant su žmonijos ir pasaulio raida. Tada gali gyventi kaip vienuolis ir kartu turėti viską, kas svarbiausia: meilę, laisvę ir sveikatą. Tokiame "fone" man patinka dainuoti, rašyti, kurti eiles, gaminti valgį, tvarkyti šūsnis savo užrašų, mokytis anglų kalbos, skaityti savo mokytojų knygas, kalbėtis su protingais žmonėmis, daryti "Ci gun" pratimus, žaisti su peiliais, kurti primityvius videofilmus, fotografuoti, žiemą maudytis, bėgti miškais aplink ežerą, skaityti ir pildyti savo taiči dienoraštį, klausytis per radiją A.Antanaičio ir G.Dabašinsko laidų, šokti kovos šokius, gerti žaliąją arbatą su sveikais saldumynais.

- Jūs ne tik mėgstate, bet ir pats kuriate poeziją, rašote esė, esate sukūręs ne vieną dainą, grojate gitara. Gyvenimas Jums - proza ar poezija? O gal muzika?

- Be prozos nėra poezijos ir atvirkščiai. Ir visa tai kartu yra muzika. Gyvenimo muzika, kurios melodiją, tempą ir spalvą kiekvienas galėtų pasirinkti pats - pagal savo charakterį, polinkius, vertybes. Dažnai pasirenkame prastą muziką tiesiog nežinodami, kad yra ir geresnės. Kai pradedi pažinti save, nesiklausai bet ko. Vieniems reikia, kad muzika kaltų vinis į sieną, kitiems norisi tiesiog maudytis joje. Mano požiūriu, žmogaus gyvenimas turėtų būti paprastas, gal net kuklus, tačiau neabejotinai gilus ir kūrybiškas. Jame visada bus sunkumų, kliūčių, nemalonių įvykių, kurių visada yra lygiai tiek, kiek reikia tam, kad žmogus greičiau subręstų viduje. Be to, gyvenimas kupinas optimizmo ir džiaugsmo. Ir poezijos, be kurios mes čia niekaip neapsieisime. Štai dar prieš 1000 metų vienas žavus bičiulis, kurio vardą norėčiau pasakyti visą - tai Hiasas ad Dinas Abul Fathas Omaras ibn Ibrahimas al Chajamas an Nisaburis, kėlė tokį klausimą: "Ar tu žinai, gerasis mano drauge, / Kokia žmogaus pradžia ir kas toliau jo laukia? / Iš vargo molio jis lipdytas varguose, / Tik žingsnį Žemėj žengs ir amžiams pasitraukia." Gyvenimas kiekvienam yra skirtingas. Vieniems - trumpas, kitiems - per ilgas. Gyvenimas nelengvas, bet žavus. Gyvenimas gali būti amžina kova, o galima gyventi ir visai be pastangų. Manau, mums pasisekė, kad gyvename dabar. Gyvenimas - tai dovana, kuri niekad nenusibosta. Jame, iš tikrųjų, daug poezijos. Tačiau amerikiečių rašytojas Džekas Londonas savo romanų herojų lūpomis yra pasakęs, kad "gyvenimas yra melagis, apgavikas, nesibaigianti laidotuvių eisena". Ir tai taip pat yra savotiška tiesa.

- Jums išties svarbūs žodžiai "knyga", "kūryba", "kalba". Ar vartojate keiksmažodžius?

- Taip. Dviem atvejais. Kai kas nors įžūliai elgiasi kelyje, sukurdamas avarinę situaciją. Kitas atvejis, kai matau, kaip pasaulyje žūsta žmonės ne be kitų, tokių pat žmonių, pagalbos. Beje, mane labai stebina kalėjimo kalbos "kultūra" mūsų mokyklose ir televizijos laidose. Visokie "karoče", "čiuvas", "laža" paįvairinami rinktiniais keiksmažodžiais, kurių reikšmės mergaitės net nežino. Taip, taip, būtent, mergaitės! Atsimenu, kai mano ketverių metų dukrelė, parėjusi iš darželio, žiūrėdama man į akis išpyškino keletą riebiausių "perlų"... Išsigandau ne juokais. Tačiau visais kritiniais atvejais, įskaitant klausimą "Tėti! Kas yra prostitucija?", sunerimusiam tėčiui per ramų pokalbį pavykdavo suteikti tiek žinių, kiek tuo metu vaikui buvo reikalinga. Kalba ne tik formuoja įvaizdį, bet ir daro įtaką veiksmams. Tamsioji kalbos pusė neša negatyvią energiją, kuri virsta moraliniu spaudimu, tyčiojimusi, smurtu. Žodis žeidžia arba gydo. Pagydyti kalbą reiškia pagydyti sielą.

Mums reikėtų išmokyti vaikus mylėti ir pasaulis pasikeis. Būtina sąlyga suaugusiesiems: mylėti patiems. Deja, mokyklų programos to nenumato. Čia pats kvailiausias klausimas būtų: kur gauti finansavimą? Tai jau ima skambėti it keiksmažodis. O kuo jų kalboje daugiau, tuo mažiau vietos lieka meilei.

- Didelė (jei ne didžioji) Jūsų gyvenimo dalis - fizinė veikla. Kaip atradote tai, kas Jums geriausia?

- Geriausia yra tai, kas tau labiausiai tinka ir ką iš tikrųjų moki. Aš ieškojau tokios veiklos ir galų gale ji pati mane surado. Fizinė veikla yra primityviausia išraiškos forma. Rytų kovos sistemos ir šiuolaikinis mokslas kalba apie psichofizinę veiklą, kuri gali lavinti mūsų smegenis, keisti charakterį, gyvenimo supratimą, apdovanoja mus meistriškumu ir gelbėja nuo senatvinės silpnaprotystės. Visa tai galima gauti būtent per judesį ir judėjimą. Tačiau ne bet kokį, o išpuoselėtą. Jei tai veda prie kung fu, vadinasi, eini teisingai.

- Kodėl aktyvia fizine veikla verta užsiimti kiekvienam žmogui, galinčiam ja užsiimti?

- Judėti ne tik verta, bet ir būtina. Ypač tada, kai, atrodo, negali to daryti - kai skauda nugarą, sąnarius, esi po operacijos arba tau vakar sukako 90 metų. Tada pats laikas pradėti. Rytų išmintis šiuo klausimu turi ką patarti. Paklausykite: "Jeigu negali bėgti, eik. Negali vaikščioti, stovėk. Negali stovėti, gulėk. Negali judėti, kvėpuok sąmoningai." Ko iš tikrųjų negali - tai nesirūpinti savimi. Iš čia išplaukia kertinis principas: pati galingiausia veikla yra tokia, kurios metu nieko neveiki, kai palieki ramybėje savo burzgiančią galvą. Ir visai nesvarbu, ar tu brendi per pelkes, ar mėgaujiesi ligoninės lova. Kiekvienam sava muzika, tačiau sveikos gyvensenos principai visiems vienodi. Tingėti puiku, bet jokiu būdu nereikėtų apkerpėti.

- Kokie gyvenimo veiksniai ar etapai turėjo didžiausią įtaką Jūsų asmenybės formavimuisi?

- Gyvenime viskas iki smulkmenų turi įtakos. Esu įsitikinęs, jog reikia paragauti vargo, kad galėtum mėgautis. Turi patirti nuoskaudų, kad išmoktum mylėti, padaryti klaidų, kad suprastum, kaip svarbu gyventi sąmoningai.

Etapai? Vaikystė su broliais ir draugais, mokykla, tarnyba parašiutininkų daliniuose, universitetai, susižavėjimas kovos menais, trenerio darbas, septyneri metai su tikru Rytų kovos mokytoju penkis kartus per savaitę, dvidešimt metų apsaugos ir apsaugos vadovo darbo, švelnios savigynos sistemos koncepcijos kūrimas, Taiči instruktoriaus praktika. Be abejo, didžiulę įtaką turėjo (ir vis dar turi) artimi draugai, knygos, susitikimai su tikrais mokytojais.

Visi šie etapai skirtinguose amžiaus tarpsniuose skirtingu intensyvumu ir apimtimi mane vertė koncentruotis į tai, kas atitinkamu laikotarpiu atrodė svarbiausia.

Vaikystė man buvo žaidimų, klajonių, mažųjų nuotykių ir pirminio pažinimo šalis. Paauglystė ir ankstyvoji jaunystė - prasidedančio vyriškumo mokykla, grūdinama santykiuose su bendraamžiais, suaugusiaisiais, pirmąja meile, karine tarnyba. Pastarosios vaidmuo yra ypatingas savo ekstremaliomis situacijomis, fiziniais krūviais, tėviškės ilgesiu ir nuolatiniu mokymusi. Karinė tarnyba vaikinui yra tartum fizinio brendimo pabaiga, po kurio dar ilgus metus trunka dvasinė branda. Kovos menai, apsaugos darbas, pažintis su taiči judesio menu formuoja subtilesnį protą, platesnį požiūrį į pasaulio reiškinius, paaiškina, kodėl žmonės nuolat siekia saugumo, nors niekada iki galo jo negali užsitikrinti. Pagaliau per savojo "aš" ir "ego" atsisakymo paieškas išmokstame įvertinti, kam verta paskirti gyvenimą. Visa tai tęsiasi. Aš dar neužbaigtas. (Šypsosi.)

- Taiči, kuriuo gyvenate, žinomas kaip senovės kinų kovos menas, nors iš pirmo žvilgsnio tai ramūs, lėti, harmoningi judesiai, neprimenantys filmų su kovos meistru Briusu Li (Bruce Lee). Ar lėtus taiči judesius galima panaudoti, tarkime, ginantis? Kas Jums yra taiči?

- Šiandien man taiči yra lėto, gilaus ir prasmingo gyvenimo mokslas iš vienos pusės ir reikalingiausių fizinių savybių vystymo praktika iš kitos. Taiči nėra panacėja, nors gali išgydyti daug negalavimų. Šiaip ar taip, ligų profilaktikai šis užsiėmimas tinka idealiai. Taiči nėra vien lėti judesiai. Dar egzistuoja judesiai, kurių niekas nemato. Jie ir yra svarbiausi. Lėti judesiai netinka savigynai, bet taiči ir nemoko judesių lėtumo, greičiau gyvenimo ir senėjimo lėtumo. Lėtumas yra tik specialus treniruočių metodas, kuris sprendžia daug specifinių uždavinių. Gynyboje taiči moko veikti nenutrūkstamai, atsižvelgiant į puolančiojo judesių greitį, tik šiek tiek greičiau. Absoliutus judesio greitis čia reikšmės neturi. Reikšmę turi gebėjimas matyti, jausti ir veikti spontaniškai. Toks būtų profesionalo atsakymas profesionalui.

Į Jūsų klausimą galėčiau atsakyti ir įprastai: taiči ugdo pusiausvyros jausmą, stiprina sąnarius, gerina lankstumą, kvėpavimą, lavina judesių koordinaciją, normalizuoja kraujospūdį, harmoningai įtraukia į veiklą abu smegenų pusrutulius, mažina stresą, formuoja nuosaikų požiūrį į gyvenimo reiškinius. Ir svarbiausia: visą laiką tave veda vis aukštyn į tobulesnę būtį.

- Kalbėdamas neužsimenate apie šeimą, savo gyvenimo moteris. Kokias jų savybes labiausiai vertinate? Ką Jums reiškia šeima, vaikai?

- Labiausiai vertinu moterų moteriškumą. Tačiau kalbėkime apie vieną moterį, nes vyrui visada reikia vienintelės. Ne visi tokią randa, nes labai daug ieško. Kaip sakė mano vienas protingiausių draugų, "jei ko nors labai sieki, tai nuo tavęs bėga". Ir tik tada, kai išmoksti  paleisti, viskas savaime pas tave ateina. Ši tiesa būtų "nepilna", jeiguDao išminčiai nebūtų papildę: "To, ką siunčia tau dangus, atsisakyti negalima." Moteris yra gražiausias dangaus kūrinys vyrui ir visiems jo pojūčiams. Tuo pat metu moteris - pati sudėtingiausia psichologinė konstrukcija vyro psichikai suprasti. Kad dviejų sąjungoje atsirastų visapusiška darna, Dievas sukūrė meilę, kurioje tirpsta visi nesusipratimai. Taip aš vertinu sąjungą su moterimi, nors mano mokytojas iš Vietnamo kartą prasitarė, kad su moterimi reikia elgtis kaip su vaiku. Galbūt ir toks požiūris priimtinas.O vaikai... Vaikai yra mūsų gyvenimo gėlės. Jie man reiškia viską, netgi  tada, kai žeidžia. Šeima yra visko pamatas, tai, kas tikra, kur kiekvienas, grįžęs iš bet kur, randa paramą, meilę, supratimą. Ir dar šio bei to užkąsti. (Šypsosi.)


- Ypatingos patirties įgavote daug metų vadovaudamas apsaugos padaliniui. Buvote pulkininkas leitenantas. Kaip mokėtės apsaugos? Ką galėtumėte patarti skaitytojui jo saugumo požiūriu?

- Per dvidešimt darbo apsaugos srityje metų teko perprasti daugelio valstybinių renginių apsaugos organizavimą, dalyvauti JAV prezidento vizito Lietuvoje apsaugos darbe, mokytis ir analizuoti užsienio šalių, tokių kaip Lenkija, Baltarusija, Slovėnija, Suomija, Norvegija, Danija, Belgija, Prancūzija, apsaugos tarnybų darbą. Geriausi mano mokytojai šioje srityje buvo ilgamečiai Lenkijos, Suomijos ir Norvegijos parlamentų apsaugos vadovai: Ryšardas Šymčykas (Ryszard Szymczyk), Juka Savola (Jukka Savola) ir Geritas Lobergas (Gerrit Loberg). Jiems esu dėkingas už žinias ir informaciją, kuri sėkmingai buvo panaudota mūsų šalies praktikoje. Apsaugos darbo sėkmės veiksniai yra sveikas protas, puikiai suderinta komanda, ryšių sistema ir nuolatinės treniruotės. Apsaugos darbuotojas turi būti atsakingas, motyvuotas, tikslus, žinantis ir greitas visais atžvilgiais.

Paprastam piliečiui geriausia apsauga yra natūralus atsargumas. Taip pat dėmesio lavinimas. Dėmesys be streso. Svarbu ne žiūrėti, o matyti ir veikti. Gyventi taip, kad niekada netektų būti medžiojamam. Atsargiai vairuoti automobilį. Realios grėsmės atveju žmogus nesuvokia pavojaus. Štai šių metų pavyzdys: grupė draugų gėrisi vakaro dangumi netoli Tel Avivo. Moteris sako: "Žiūrėkite ten, kaip gražu!" Tuo metu nuo horizonto kyla dvi ryškios žvaigždės ir artėdamos baigia savo kelią tiesiai virš galvų keliais sausais pokštelėjimais. Pasirodo, suveikė priešraketinė gynybos sistema. Pavojus dar nesibaigė, nes paprastai lekia skeveldros, o žmonės, išgirdę sirenos garsą, privalo pasitraukti nuo langų, įbėgti į artimiausią laiptinę, išlipti iš automobilio, gultis ant žemės užsidengę galvas. Taip gyvenama bendruomenėje, virš kurios nuolat kybo grėsmė. Tai sutelkia visuomenę ir išmoko rūpintis vienam kitu. Todėl, išgirdę aliarmo signalą, jūs ramiai galite palikti asmeninius daiktus ant staliuko kavinėje. Pavojui praėjus viską rasite savo vietose. Tokia aukšta tarpusavio sambūvio kultūra galėtų būti įprastas dalykas ir mūsų šalyje. Apsauga moko mus gyventi, išgyventi ir rūpintis kitais. Tai ne tik mokslas, išmintis, strategija, bet ir miego stoka, nuovargis, atsakomybė bei juodas darbas.


DOSJĖ:

Gimė Drakono metais (1952 m.) Pagramančio kaime, netoli Tauragės, baigė Ukmergės vidurinę mokyklą. Išsilavinimas - aukštasis.

Darbovietės: Ukmergės baldų kombinatas, Vilniaus Gedimino technikos universitetas (buv. VISI), sporto klubas "Forma", Vadovybės apsaugos departamentas.

Sportas: šaudymas, regbis, sambo, parašiutinis sportas, karatė, kovos menai, švelnios savigynos sistema.

Karjera: stalius-surinkėjas, technikas, laboratorijos vedėjas, treneris, asmens sargybinis, skyriaus viršininkas.

Šiuo metu: Tarptautinės Tai Chi chuan ir Chi Kung asociacijos pirmininkas bei treneris, Sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmų narys, europinio lygmens EQF3 kvalifikuotas sveikatingumo instruktorius.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“