Rimantė Valiukaitė: aktorė su charakteriu

Apie jos neeilinį talentą byloja kūrybinės biografijos faktai: pirmuosius įsimintinus vaidmenis ji sukūrė dar būdama studente, o vėliau sėkmingai dirbo su visais garsiausiais lietuvių ir kai kuriais užsienio režisieriais, visi ją išskyrė kaip itin imlią, kūrybingą ir sugebančią spektakliams suteikti ypatingos įtaigos. Nors Rimantė kai kam gali pasirodyti „nelengvo charakterio“, ypač šiais laikais, kai dominuoja tariamas mandagumas, tačiau teatre šis aktorės atvirumas, ryžtingumas, siekiant grynumo, skaidrumo, ypač brangintinas, nes teatro menas nesuderinamas su jokiu apsimetinėjimu.

Jono Vaitkaus paruošti aktoriai, tarp jų ir Rimantė Valiukaitė, išsiskiria muzikalumu ir paslankumu. 1990 metais, kurdamas savo pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“, Vaitkaus mokinys režisierius Oskaras Koršunovas tai įvertino ir panaudojo. Šiame unikaliame spektaklyje aktoriai be didesnių pastangų rodė netikėčiausius savo personažų atradimus. Plastika ir mimika buvo svarbesni už tekstą. Spektaklis buvo kviečiamas į garsiausius to meto festivalius. Po apsilankymo Pertho festivalyje Australijoje kritikas Nevilas Konas (Nevill Cohn) apibūdino R.Valiukaitės vieną iš pirmųjų vaidmenų. Kalbėdamas apie muzikuojančius aktorius, jis pratęsė: „Daugiau muzikos pateikė smuikininkė Rimantė Valiukaitė, kuri prisidėjo prie siurrealios vaidinimo prigimties, spektaklio pradžioje plasnodama po sceną afektuotu baleto stiliumi, o vėliau - užsilipusi ant kėdės ir paniškai klykdama.“

Tokią - ir muzikuojančią, ir šokančią, ir kuriančią sudėtingiausios dramaturgijos vaidmenis - matome Rimantę Valiukaitę ir šiandien Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuariniuose spektakliuose.

Skaitytojams siūlome kolegų mintis apie R.Valiukaitės talentą

Viena iš trijų mūzų

Aktorius Džiugas Siaurusaitis

„Su Rimante mes pažįstami nuo labai seniai, nuo tada, kai aš įstojau į Muzikos ir teatro akademiją (1989 m.); ji buvo antrame kurse, aš - pirmame. Rimantė visą laiką buvo viena iš tų trijų mūzų - Dalia Michelevičiūtė, Eglė Mikulionytė ir Rimantė Valiukaitė. Ir tos mūzos, kaip ir Kuzmos skulptūros, amžinos, amžius jų nepaliečia. Aš džiaugiuosi, kad teko su ja susipažinti ir draugauti. Iš šalies žiūrint, ji gali atrodyti sarkastiška, skeptiška, bet iš tikrųjų yra jautrus žmogus. Ji niekada nepaliks draugo nelaimėje. Su ja galėčiau eiti į žvalgybą.

O kalbant apie talentą, apie profesiją, ji labai gabi. Rimantė - viena iš nedaugelio moterų pasaulyje, kuri puikiai valdo humoro jausmą. Tarp komikų ar „standaperių“ yra daugiausia vyrai, o moterų - vienetai, kurios tai sugeba daryti. Valiukaitę galėtume įrašyti tarp tų vienetų. Ji yra puiki parodijų meistrė, ir scenoje, ir gyvenime ji nebijo atrodyti negraži. Atvirkščiai, tarkim, ji šiek tiek pražilusi, bet nesidažo plaukų ir dėl to neišgyvena. Ji nesidaro plastinių operacijų ir, nepaisant to, atrodo kur kas geriau, nei jos bendraamžės, kurios darosi įvairias kosmetines procedūras. Gal jos tokie genai? Niekas netiki, kad jai jau tiek metų. Manau, tai lemia jos valia. Ji labai valinga, turi tvirtą stuburą, o tai, akivaizdu, ją apsaugo nuo atmosferos veiksnių.“

Draugijos siela

Aktorė Dalia Michelevičiūtė

„R.Valiukaitė - viena šmaikščiausių, gražiausių ir elegantiškiausių mano kolegių. Draugijos siela, dėmesio centras, humoro varikliukas, puiki pasakotoja. Rimantė - labai tiesus, tiesą ir nuoširdumą vertinantis žmogus. Šalia jos geriau net nebandyti apsimetinėti kuo nesi, - akimirksniu demaskuos, sugėdins ir pašieps. Su ja visada linksma.

Mes susidraugavome repetuodamos Šėpos teatro spektaklius. Režisierius Gintaras Varnas, mūsų bendrakursis, atgaivino ir atkūrė Vilniaus miesto fenomeną, politinį, šmaikštų, drąsų lėlių teatrą. Naktinis darbas iki paryčių labai suartina, kadangi buvome tik dvi moterys spalvingoje vyrų komandoje.

Po studijų mus pakvietė režisierius Eimuntas Nekrošius, taip pat vaidinome kurso vadovo ir tuometinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovo J.Vaitkaus, savo bendrakursio O.Koršunovo, Rimo Tumino ir kitų režisierių spektakliuose.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, pamažu atsivėrė ir kitų šalių sienos - pradėjome daug gastroliuoti po įvairiausias šalis. Ir čia prasidėjo mūsų nuotykiai, - ko tik mes neprikrėsdavom! Buvom labai pašėlusios: stiprios, kupinos polėkio ir smalsumo, iš visos širdies dirbome, bet iš visos širdies ir linksminomės. Tačiau ir ne vieną karčią ašarėlę esame kartu išverkusios... Net a.a. Vytautas Šapranauskas draugiškai sakydavo, kad po vieną mus dar gali pakęsti, tačiau kai mes kartu, - tikra stichija! Buvo juokinga ir smagu, kad mus tris - Rimantę, Eglę Mikulionytę ir mane - vadino „teatro mūzomis“, neva mes esam tos, kurios paauksuotais veidais spindėjo virš įėjimo į teatrą. Kiekviena aktorių karta turėjo savąsias. O mes, trys karalienės iš Šekspyro „Ričardo III“, kurį režisavo R.Tuminas, galėjome žaižaruoti įvairiausiomis, tirščiausiomis emocijomis, - visos vienoje scenoje.

Į kokią šalį benukeliaudavome, visur smagiai leisdavome laiką. Žinoma, pirmiausia - darbas, o po to - linksmybės!

Šiuo metu rečiau susitinkame bendruose darbuose ir spektakliuose, tačiau Rimantė yra ta tikra, brangi, artima draugė, į kurią bet kada galėčiau kreiptis patarimo, pagalbos. Tikiu, kad mes viena dėl kitos padarytume viską, ką tik įstengtume. Man Rimantė - viena nuostabiausių Dievo dovanų!


Saviironijos jausmo meistrė

Aktorė Vitalija Mockevičiūtė

„Rimantė - puikaus humoro, ironijos ir saviironijos jausmo meistrė! Manau, kad šios savybės, ypač aktoriui, - kaip oras, kuriuo kvėpuoji. Be sveikos ironijos teatre, gyvenime tiek pats gali uždusti, tiek kitus uždusinti. Nemažai kartu vaidinome. Pats mylimiausias prisiminimas iš repeticijų legendiniame spektaklyje - Herkaus Kunčiaus „Genijaus dirbtuvė“. Tekstais iš „dirbtuvės“ iki šiol su Rimante pakalbam: „Kas tas talentas, jei laimės nėra...“ O „Lugnazado šventės šokiai“ - vėl savi ritualai! Ten labai daug šokome, ir atsigerti visada labai norėjosi... Su Rimante prieš kiekvieną spektaklį išsidėliodavom pagal mizanscenas „maskuotukus“ - užmaskuotas atsigėrimo stiklinytes ir spektaklio metu vos ištroškai, o po ranka - atgaivinantis vanduo. „Išvaryme“ kūrėme tą patį epizodinį vaidmenį - Oksaną. Vėl smagumėlis - nulis konkurencijos. Ir dar viena labai linksma partnerystė - „Medžioklės scenose“. Čia vaidinome dvi miestelio bendruomenės drauges, tokias labai jau „humoristes“, tad save praminėm Pračkailiene ir Zizirskiene. Na, ir Yanos Ross „Trys seserys“. Rimantė - mano depresyvioji sesuo Maša. Aš per repeticijas tiek prisikūriau sau kalbėjimo, o Rimantės Maša beveik neprataria nė vieno žodžio, bet taip prikausto, kad „susirenka“ visą žiūrovų dėmesį ir meilę.“

Išskirtinė ir ryški asmenybė

Aktorius Arūnas Sakalauskas

„Rimantė - aktorė „su stuburu“: jai ne daug ką paaiškinsi, prikiši. Ji viską priima, bet kartu ir viską daro savitai. Ji visą laiką turėjo ir turi savo požiūrį į viską. Rimantė - išskirtinė ir ryški, scenoje turinti daug energijos ir daug jėgos. Tuo ji ir išskirtinė, kad priima visa tai, kuo ji yra. Gyvenime to, kas nepatinka, ji ir nepriima: sako tiesiai, nieko „nevynioja į vatą“, neieško žodžio kišenėje.“

Įsikūnijusi intuicija

Režisierė Yana Ross

„Savo kūrybinio kelio neįsivaizduoju be Rimantės. Tokių aktorių yra labai mažai, ypač tokių, kurie nebijo. Taip, aišku, žmogiškos baimės turi visi, bet kai Rimantė patenka į kūrybos sūkurį, jos baimė dingsta visiškai. Žiūrėti į tokią aktorę - visiška euforija ir repeticijos metu, ir, aišku, scenoje. Mes patys dažniausiai esame samurajai, todėl tokių kolegų mums labiausiai ir reikia, - tokių, kurie nebijo klaidų. Scenoje Rimantė drąsiai ieško sprendimų, aštriai veikia visi jos pojūčiai. Ji yra organiška, tad net nekyla klausimas, ar toks žmogus (kurį reprezentuoja personažas) gali egzistuoti. Toks žmogus traukia - ar jis geras, ar blogas; tai irgi yra žavu, kad visus personažus Rimantė kuria taip, kad prie jų labai norisi priartėti.

Atsimenu, kaip smagiai repetavom „Chaosą“. Norėdama aktorius nuraminti, sakiau: nieko tokio, artėja premjera, bet mes jau esame pasiruošę, nesijaudinkit. Rimantė labai užtikrintai atsakė: „Na ko tu, Yana, pergyveni, aš dvidešimt metų scenoje, koks čia gali būti jaudulys...“ Bet po premjeros prisipažino, kad reikėjo pačiai laikyti žandikaulį abiem rankomis, nes nevaldomai drebėjo! „Dvidešimt metų scenoj! “ - sakė ir juokėsi iš savęs Rimantė. Šios aktorės sveika saviironijos dozė man irgi labai artima.“