Renata ir Viktoras Jakovlevai: be chaoso nesuprastume, kokia maloni yra ramybė

DOSJĖ

Renata Šakalytė-Jakovleva gimė 1983 lapkričio 16 d.

Viktoras Jakovlevas - 1984 m. spalio 31 d.

Jiedu susituokė 2012 m., o 2013 m. lapkričio 22 d. jiems gimė dukrytė Elzė, 2016 m. birželio 16 d. gimė dukrytė Sofija.

Renata TV3 žinių vedėja dirba nuo 2008 m.

Viktoras savo karjerą pradėjo Lietuvos radijuje, o vėliau ėmė dirbti "Info TV" laidoje "Info diena", kur darbuojasi iki šiol.

- Prieš kelis metus, kai jus kalbinau, Viktoras sakė, kad motinystės atostogos yra geras metas ir kad kitą kartą jas reikės geriau išnaudoti. Ar šį kartą tai pavyko?

Viktoras: Aš nežinau geresnio būdo, kaip reikėtų išnaudoti motinystės atostogų laiką, nei tiesiog būti su vaiku. Turbūt anąsyk kalbėdamas gerai nesupratau, ką reiškia du vaikai, o ne vienas. Dabar suprantu, kad tai daugiau laiko praleisto su abiem vaikais, kurie dar labai maži. Laiko kam nors kitam beveik nelieka. Tokia ta kasdienybė.

Renata: Aš ir šias „atostogas“ daugiausia skyriau dukrų priežiūrai. Vis gi, atostogomis šio laikotarpio vadinti nesiverčia liežuvis . Tai darbas ir tikrai ne ką lengvesnis už bet kurį kitą.

- Viktorai, pats neseniai grįžai iš kelionės po kalnus. Papasakok apie ją daugiau.

Viktoras: Ši kelionė pavyko su žmonos ir senelių pagalba. Jie sutiko duoti man laiko, kad įgyvendinčiau savo šį sumanymą. Keturi draugai keliavome po Himalajų kalnus Indijoje motociklais. Iš viso sukorėme maždaug 1800 km. Tai neatrodo daug, bet kai kada 130 km važiuodavome 10 valandų, dėl to, kad keliai ir važiavimo sąlygos buvo labai sudėtingos. Buvo daugybė nuotykių ir tai buvo visomis prasmėmis įsimintina – dėl gamtos ir kalnų vaizdų, kurie mus motyvavo važiuoti toliau, ir dėl to, kad tai buvo tikrai kelionė, grynas motociklizmas – anksti ryte susikraudavome daiktus ant Indiškų Royal Enfield motociklų ir išvažiuodavome, nežinodami, kur nakvosime kitą naktį. 

- Keliavai be šeimos. Ar toks sprendimas pasiteisino? Ilgesys šeimai netemdė nuotaikos?

Viktoras: Tai buvo fiziškai sudėtinga kelionė – reikėjo aklimatizuotis, nes žemiausia vieta kalnuose buvo 3500 m, tad nuolatinis oro trūkumas, siauri ir sudėtingi keliai, dulkės, karštis, o aukštose kalnų perėjose – ir sniegas, bei tirpstančio sniego upės. Kai kada ant motociklų praleisdavome 15 valandų, keldavomės 5 val. ryto, kartais – 3 val. nakties, kad kuo anksčiau pajudėtume, žinodami, koks ilgas kelias mūsų laukia. Nors kalnuose, iš esmės, saugu, tačiau tai netinkama kelionė vaikams, be to, jie tokio amžiaus, kad jiems dar nėra labai svarbu kur būti – svarbiau ką jie veikia savo aplinkoje. Regione kur keliavome – Ladake – užsieniečiams neveikia telefono ryšys, tad "Whatsup" žinutės, jeigu tik vakare rasdavome šiokį tokį internetą, buvo vienintelė galimybė palaikyti ryšį su šeima. Sakyčiau, kad kartais atitrūkti yra visai sveika.

- Tuo metu Renata atostogavo Lietuvos pajūryje, tiesa? Nebuvo noro keliauti kur nors, kur lepina saulė ir šilta jūra? Ar vis tik esi iš tų, kurie jaučia nostalgiją gimtajam pajūriui?

Renata: Palangoje buvom vos keletą dienų su dukromis ir anyta. Ačiū Dievui – išpuolė kaip tik geras oras. Elzė labai myli jūrą, o Sofija dar nebuvo jos mačiusi, tad nereikėjo ilgai sukti galvos, kur vykti. Man patinka Palanga – ta ramioji ir tylioji jos dalis. Mėgstu vaikščioti pajūriu bet kuriuo metų laiku ir be galo myliu jūrą, nes ji nebijo būti visokia, kaip ir aš. O noras keliauti manyje dega nuolat. Tiesiog, turint du mažus vaikus, tai ne visada įmanoma padaryti. Bet rudenį su pora draugių skrisiu, kur šilta ir daug saulės.

- Renata, pati šį kartą grįžai į TV eterį daug anksčiau nei po pirmojo gimdymo. Kas lėmė tokį sprendimą?

Renata: Lėmė lankstus grafikas ir palyginti nedidelis krūvis. Pokalbius "TV Pagalbos" studijoje filmuojame kartą per savaitę. Be to, mamoms bent vieną dieną pakeisti aplinką irgi sveika.

- Kada ketini grįžti į TV3 žinias?

Renata: Esu dvejiems metams oficialiai išėjusi vaiko priežiūros atostogų. Tad, liko dar metai.

- Viktorai, kokie karjeros iššūkiai laukia tavęs naujajame sezone?

Viktoras: Mes turime tęsti savo darbą toliau kurdami profesionalias ir tiksliausias žinias Lietuvoje. Tai iššūkis pats savaime, nes laikai neramūs (jie niekada ir nebuvo kitokie), ne visi politikai mėgsta žurnalistus, be to, yra fiktyvios žinios, propaganda  ir t.t.  Prieš daugiau nei 5 metus "Info TV" jau atnešė esmines permainas ir dabar mūsų auditorija jau žino, jog jiems užtenka įsijungti "Info TV", kad jie sužinotų, kas svarbiausio vyksta šiuo metu. 

- Nepaslaptis, kad suderinti darbą ir vaikų priežiūrą nėra lengva. Ar laiko sau ir laiko vienas kitam sumažėjo? Ar ir čia randate būdą, kaip iš to nedaryti bėdos?

Viktoras: Tai nėra kokia nors bėda, bet tai tikrai nėra ir lengva. Kartais netgi sunku. Tačiau aš suprantu, kad normalu yra vaikams paaukoti laiką, skiriamą sau ar vienas kitam. Bet vaikai greitai auga. Mūsų vyresnė dukra eina į darželį, jos žaidžia tarpusavyje namuose. Mes mėgaujamės dabar galėdami joms skirti laiko.

- Renata, per šiuos metus nemažai atskleidei savo asmeninio gyvenimo detalių, skaudžių vaikystės išgyvenimų. Kaip suprantu, visa tai vardan kilnaus tikslo, vardan to, kad ir kiti netylėtų, kalbėtųsi ir padėtų vieni kitiems. Ar tai pasiteisino? Ar matai kokį nors progresą mūsų visuomenėje?

Renata: Jei atvirai – matau. Ir tikiu, kad kuo daugiau bus žinomų žmonių viešų pasisakymų įvairiomis visuomenei svarbiomis temomis, tuo greičiau tapsime kritiškiau mąstantys, atviresni pokyčiams bei ryžtingesni jų imtis. Nematau prasmės tylėti ir sakyti, kad karalius su drabužiais, jei iš tikrųjų yra visiškai nuogas. Aš jau išaugau iš to amžiaus, kai man buvo svarbu ir baisu kitų žmonių nuomonė. Dabar žinau, jog svarbiausia neišduoti savęs.

- Viktorai, o kaip tu reagavai į tokį žmonos sprendimą – atvirai kalbėtis apie skaudžius vaikystės išgyvenimus?

Viktoras: Mes visi turime šitą kolektyvinę traumą, kuri atėjo iš senų laikų, kai vaikas buvo tarsi nuosavybė, su kuria gali elgtis kaip nori. Dabar mūsų visuomenė yra lūžio taške, po kurio neįmanomas kelias atgal. Tai, ką daro Renata, yra nepaprastai svarbu padedant sovokti, kur mes, kaip visuomenė, buvome ir kur norėtume nueiti. Aš ją palaikau ir palaikysiu.

- Renata, esi pavyzdys daugeliui, kaip ne tik tuščiai kalbėti, bet ir iš tikrųjų būti socialiai atsakingai. Iš kur semiesi jėgų ir laiko tam?

Renata: Nesiekiu būti kažkoks pavyzdys. Jei mano mintys, veiksmai, dalykai, kuriais aš tikiu ir dalinuosi, kažkam irgi svarbūs bei priimtini - valio! Jėgų semiuosi iš rezultatų. Kai žinau, kad surinktos piniginės aukos padėjo vaikams pasiekti svajonę – vaikščioti ar matyti, aš verkiu iš laimės. Jų šypsenos ir padėkos, tėvų džiaugsmo ašaros yra tikroji prasmė, kodėl gera stengtis dėl kitų, net jei viskam kartais neužtenka 24 valandų.

- Kai patys esate pavyzdžiais daugeliui, kas pavyzdys yra jums?

Viktoras: Aš nežinau ar esu kam nors pavyzdys, norėčiau juo būti savo vaikams. Neturiu dievukų, ypač asmeniniame gyvenime. Manau svarbiausia nieko neapgaudinėti – visų pirma savęs, o paskui ir kitų.

Renata: Mano amžiną atilsį diedukas yra pasakęs – stenkis būti žmogumi, prie kurio gera. Prisiglausti, gyventi, dirbti, mylėti, prie kurio gera numirti. Net keista, kaip tie žodžiai giliai įsišaknijo pasąmonėje.

- Ar tokias pačias vertybes – pagalbą kitam – skiepijate ir savo vaikams?

Viktoras: Tai išeina labai natūraliai. Mes neturime jokių skiepijimo valandėlių, kur vaikams aiškiname vertybes, juolab mažajai tai dar kol kas nelabai rūpi. Didžiajai kyla vis daugiau klausimų, į juos atsakome kasdieniuose pokalbiuose, situacijose, skaitydami pasakas vakare ar tiesiog mašinoje, pakeliui į darželį.

Renata: Vaikams geriausia matyti pavyzdžius. Kaip elgiasi jų tėvai, seneliai, ar skiriasi jų veiksmai nuo žodžių, pamokymų. Tada viskas vyks natūraliai, be jokio skiepijimo. Juk vaikai – suaugusiųjų veidrodis.

- Toks įspūdis, kad jūsų namuose nebūna jokio chaoso, tik taika ir ramybė. Kaip sprendžiate konfliktus? Kantrybės su antru vaikeliu atsirado dar daugiau? O gal tiesiog paprasčiau žiūrite į kasdienius rūpesčius?

Viktoras: Dėl chaoso aš nebūčiau toks tikras. Manau, kad čia nuolatinė būsena. Namuose amžina betvarkė, nes vaikai nuolat kažko nori, žaidžia, bėgioja ir pan. Niekada gyvenime nesu taip dažnai plovęs grindų, kaip per pastruosius kelerius metus. Gal aš tai pavadinčiau ne kantrybe, o susitaikymu... su nuolatiniu chaosu.

Renata: Būna visko tuose mūsų namuose, juolab kad aš nesu melancholiška mimoza, o Elzė irgi ugnis ir ledas viename. Vyras su Sofija ramesni. Bet be chaoso nesuprastume, kokia maloni yra tvarka ir ramybė. Gyvename tikrą gyvenimą su visomis jo spalvomis – man žavu ir linksma dėl to.

- Koks buvo didžiausias praėjusių metų iššūkis?

Renata: Man asmeniškai – tai Sofijos gimdymas. Kadangi Elzytė gimė per Cezario pjūvio operaciją, antrąją dukrą jau gimdžiau pati. Viskas pavyko sklandžiai, nors daug kas netikėjo, jog pasiseks.

- Kam niekada negailite nei laiko, nei jėgų?

Viktoras: Geriems darbams ir kokybei.

Renata: Bei vienas kitam.

- Jau kelerius metus gyvenate užmiestyje, nepasiilgstate miesto šurmulio?

Viktoras: Mes persikėlėme į sodą dėl vaikų, kad jie turėtų kiemą, supynes, smėlio dėžę. Kad galėtų išeiti į lauką kada panorėję ir kad jų nereikėtų ganyti. Ir tai yra smagu dabar, nežinau kaip bus ateityje.

Renata: Be to, tas miesto šurmulys ranka pasiekiamas – kelios minutės automobiliu ir mes jau prie Katedros aikštės.

- Namų kieme užsiimate sodininkyste. Ar tai daugiau pareiga, ar malonus rūpestis?

Viktoras: Čia Renatos daržas. Ji prižiūri ir kovoja su kenkėjais, bet aš nesu tikras ar galima sakyti, kad mes užsiimame sodininkyste. Rožės žydi, nenušalo. Turime porą agurkų, agrastų ir serbentų. Du krūmeliai pomidorų. Špinatus suėdė šliužai. Vyšnios sukirmijo. Obuolių šiemet bus mažai. Man patinka sodas, bet rimtai sodininkystei neturiu tiek laiko.

Renata: Sodas, daržas, gėlynai man labiau malonus rūpestis ir savotiška terapija. Kai galvoje minčių, jausmų ir informacijos avilys, nueinu į daržą arba gėlyną pasikapstyti. Žemė turi neįtikėtiną galią sugerti visokį dvasinį brudą – tik nereikia bijoti prie jos prisiliesti nors trumpam, be pirštinių.

- Kreipiate dėmesį į tai, kokius produktus dedate ant savo stalo?

Renata: Ankščiau kažkaip ne itin kreipėme dėmesį, bet gimus vaikams vis labiau žiūrime, ką dedame į burnas nuo to stalo. Ypač skanu mėgautis savo išaugintomis daržovėmis ar uogomis.

- Renata, ne paslaptis, kad esi puiki šeimininkė. Ar sutinki, kad kelias į vyro širdį eina per skrandį? Koks jūsų šeimos "firminis" patiekalas?

Renata: Visokių tų kelių yra ir visokių vyrų būna. Viktoras vertina mano pastangas virtuvėje. Mėgstu jį palepinti gardžiu maistu. O firminis mano patiekalas – lipnūs, sultingi ir burnoje tirpstantys šonkauliukai. Mėgsta net dukros.

- Šiemet paminėjote savo "medines" – penkerių metų – vestuves. Griaunate mitą, kad meilė trunka trejus metus? Yra koks nors receptas, kaip tą meilę išlaikyti amžinai?

Viktoras: Šitas mitas buvo patvirtintas tik Beigbederio knygoje, visi kiti jį arba paneigė arba nepatvirtino. "Amžinai" taip pat tokia įdomi sąvoka, bet dabar mums gera. Galvoju, gal receptas yra tolerancija ir pagarba vienas kito norams ir planams, nuomonei ir jos skirtumams.

Renata: Be to, labai svarbu kalbėtis. Ne tik apie tai, kas gera ir gražu, bet ir kas skaudina bei liūdina. Ne ką mažiau svarbu klausytis bei išgirsti. Ir bent retsykiais leisti vienas kitam pailsėti vienam ar su draugais.

- Ar turite kokių nors savo šeimos tradicijų, kurios susiformavo per šiuos penkerius metus?

Renata: Jau daugiau nei 10 metų kiekvieną pavasarį po žydinčiu kaštonu pasibučiuojame. Kažkur skaičiau, kad šis medis – meilės saugotojas. Iki šiol jis mūsų nepavedė.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“