1 nuotr.Sėkminga karjera, laiminga santuoka, šeiminė idilė ir tyliai serganti žmogaus siela. Toks naratyvas šiuolaikinėje visuomenėje dažnas, tačiau pastebėti, kas iš tiesų slepiasi po plačiomis šypsenomis, mums sunku. Debiutiniame psichologės Ingos Juodkūnės romane „Rytoj vėl patekės saulė“ pasakojama apie vidinę žmogaus kovą su tamsa ir trapią išgyvenimo viltį.
I.Juodkūnė žinoma kaip psichologė ir terapijos tinklaraščio „Atspirties taškas“ autorė. Rašytojos teigimu, knyga yra įrankis drąsiai ir atvirai kalbėti visuomenei jautria tema, kuri romano puslapiuose atsiskleidžia sujungiant profesines žinias ir asmeninę patirtį: „Rašydama norėjau kuo paprasčiau, priimtiniau ir su lengvumu kalbėti apie tamsiausius žmogaus gyvenimo periodus.“
Kunigas Algirdas Toliatas, tapęs romano simboliniu krikštatėviu, pastebi, kad ši knyga - lyg žvilgsnis į pasaulį pro depresijos akinius: „Dažnai apie ją girdime kalbant kaip apie žmogų užgriūvančią beprasmybę. Tačiau tai - kaip kalbos apie begalybę, apie kurią nė vienas neturime patirties. Rašytoja veda skaitytoją per negyvenimo zoną. Aprašymas toks nuogas ir vaizdingas, kad nejučiomis įtraukia ir leidžia nugara pajusti stingdantį beprasmybės alsavimą ir trapią išgyvenimo viltį. Manau, tai svarbi patirtis norint geriau suprasti tuos, kurie keliauja balansuodami tarp gyvenimo ir mirties. O juk taip bet kada gali nutikti mūsų artimiausiems žmonėms.“
Autorė sako, kad ieškojimų motyvas svarbus ne tik kūrinyje - ieškoti sprendimų, o ne kraštutinumų turime ir gyvenime. „Net ir tamsiausią valandą ieškojimas mums gali parodyti daugiau sprendimų, nei mes jų matome. Kol žmogus nori kažką padaryti dėl savęs, artimųjų ar veiklos, tol jis turi viltį. Liūdniausia, kai pasiduodame apatijai, apsivelkame liūdesio rūbą, atsiribojame ir užsidarome savo tamsoje. Verta suprasti, kad tokiu atveju net ir patys mylimiausi žmonės nesugebės ištraukti iš aklinos tamsos. Nepavarkime ieškoti dėl savęs ir savo sielos ramybės“, - ragina rašytoja.
Sielos tuštuma ir prasmės vaikymasis jau yra tapę prakeiksmu šiandienos žmogui. I.Juodkūnės manymu, per beprotišką gyvenimo tempą mes pamirštame savo žmogiškąsias ribas ir nespėjame gyventi. Tai kuria ir nuolatinį prasmės alkį. „Dabar žmogaus protas yra nuolatiniame sąmyšyje, mus supa per daug stimulų. Tai bandome kompensuoti suteikdami kuo daugiau malonumo pojūčių: kelionės, skanus maistas, masažai. Vienus stimulus išmainome į kitus ir net po atostogų viduje lieka jausmas - „nespėju“ - taip ir atsiduriame akligatvyje. Kai nespėjame pamaitinti proto ir kūno, kaip galime pripildyti sielą? Gyvenimo prasmės ir egzistenciniai klausimai susiję su dvasiniu žmogaus lygmeniu, o tam reikia skirti daugiau laiko, nei išsivalyti dantis ar įkelti pietų nuotrauką į instagramą.“
