1 nuotr.Šalies galvoms ir jų išpažįstamoms vertybėms patiriant vis didesnį fiasko, tautos dvasios ugdymo misijos vis aktyviau imasi muzikos pasaulio atstovai. Pirmasis savo pilietines bei kritines mintis išsakė Andrius Mamontovas albume “Geltona. Žalia. Raudona”. Ne taip seniai auditoriją pasiekė grupės “Skylė” albumas “Broliai” lietuvybės bei meilės Tėvynei tematika. O šiandien prie pilietinę poziciją išsakančiųjų prisidėjo ir Deividas Norvilas, visuomenei labiau žinomas Deivio vardu, ką tik išleidęs albumą tiek daug šviesaus ir tiek daug skaudaus perteikiančiu pavadinimu “Lietuva”.
- Net neklausius, o tik pamačius jūsų naująjį albumą giliai patriotiniu pavadinimu “Lietuva”, kurio viršelyje visi mūsų šalies realijų simboliai - ir buko veido “naujasis lietuvis”, besinaudojantis pinigais it tualetiniu popieriumi, ir kilpoje kabančio pakaruoklio kojos, simbolizuojančios alternatyvą emigracijai, - galima drąsiai daryti išvadą, kad neištvėrėte ir prabilote piliečio balsu.
- Viskas, kas yra tame albume, - daugiaplanė, bet vientisa idėja. Ten nieko nėra atsitiktinio, nėra tiesiog dainų - visa tai manoji saviraiška, manoji nuomonė, išsakyta apie tai, ką matau, ką jaučiu, apie ką noriu kalbėti. Krizė padovanojo žmonėms galimybę sukurti ką nors nepelninga (nes pardavimų ir taip šiais laikais nėra), bet išliekamąją vertę turinčio, paveikaus, kokybiško. Nepataikaujant niekam - ypač savajai gerovei. Jeigu yra koks gyvenimas po mirties, netikiu, kad jame man rūpės, ar daug uždirba manieji albumai, bet jei sužinosiu, kad manąsias dainas dainuoja mano anūkai - jausiuos laimingas.
Šis albumas skirtas žmonėms, kurie mąsto, kuriems ne vis vien, kas mūsų šalyje vyksta, kurie moka skaityti tarp eilučių. Tik nereikia manojo kalbėjimo suprasti kaip kaži kokio politinio žingsnio. Politika nesidomiu ir joje nenusimanau. Tai, ką savo kūryba kalbu, - pilietinė, o ne politinė pozicija.
Nors pats tarsi ir turėčiau atstovauti “popsui”, bet kai “popsas” išsiveržia iš lengvosios muzikos ir pramogų pasaulio rėmų, kai jis įsiveržia į politiką, švietimą, visuomenės gyvenimo kasdienybę - man tampa nejauku ir nemalonu. O šiandien kaip tik ir gyvename tokio “popso” sūkuryje. Net iš to pasaulio atėję terminai sparčiai prigyja mūsų sąmonėje ir kasdienybėje. Tarkim, žodis “chaltūra”, reiškiantis ne tik galimybę nesunkiai papildomai užsidirbti iš šalies, bet ir požiūrį į savojo darbo kokybę. Manau, menininkams, dainininkams reikia nustoti “chaltūrinti”, dangstytis etika, saldžialiežuvauti, lankstytis ponams ir daiktus, asmenis bei reiškinius drįsti vadinti tikraisiais vardais.
Nepaprastai sužavėjo Rusijos dainininko Jurijaus Ševčiuko poelgis. Rusijos premjeras V.Putinas buvo susikvietęs gausybę garsių Rusijos scenos žmonių, taip neva demonstruodamas savo bičiulystę su jais, o J.Ševčiukas viešai paklausė: “Ar esate girdėjęs tokį žodį “laisvė”? Kada mes, jūsų valdoma tauta, pajusime jo reikšmę savo širdimis? O jeigu mes vėl rengsime protesto eiseną, jūsų siųsti milicijos daliniai vėl mus daužys lazdomis?” V.Putinas neturėjo ką atsakyti...
Tad tikiu ir savo albumo verte. Manau, menininkas kitą sykį turi galimybę sukelti audrą ar bent jau būti išgirstas visuomenės.
- Tarp įvairių socialine kritika grįstų, sarkazmu atmiežtų dainų, kaip “Verslininkėlis”, “Oligarcho lopšinė”, randame ir skandalingai pagarsėjusią jūsų “Lietuvą”, kurią ir nutildyti buvo norėta, ir uždrausti...
- Na taip, albume esama dviejų Lietuvų. Viena jų ta taurioji, romantiškoji, alsuojanti milžinkapiais ir didžia tautos dvasia, o kita tokia, kurios nenorėtume pripažinti, - kupina nesąžiningų kostiumierių, vagių, potencialių emigrantų, kombinatorių, bedvasių ir niekšingų piniguočių, neviltyje skendinčių pensininkų ir neveiksnių politikų...
Paradoksalu ir juokinga, bet būtent tą mano apdainuotą orią ir gražią Lietuvą kažkas įnirtingai mėgino nutildyti. Be abejo, dainos niekuo nepavyko apkaltinti, bet svarbu net ne tai - stebiuosi tokiu aršiu noru tą dainą eliminuoti iš Lietuvos muzikos erdvės. Svarstau, gal jie nori, kad tokios Lietuvos apskritai neatsimintumėm ir nustotumėm ilgėjęsi? Gal jiems tokia silpna ir išbalansuota valstybė, kokioje gyvename šiandien, finansiškai parankesnė?
- Imate kalbėti kaip tautos mokytojas ar bent jau kaip vaikų pedagogas. Gal tai susiję su jūsų tėvyste? Gal ji jus subrandino ir paskatino prabilti?
- Neanalizavau savęs, bet tėvystė, manau, tikrai mane savitai pakeitė. Dar vaikeliui negimus, jo laukdamas supratau, kad man labai svarbu, kur, kokioje aplinkoje, tarp kokios dvasios žmonių augs mano vaikas. Supratau, kad man tai svarbiau nei mano asmeniniai rūpesčiai. Ūmai tapo svarbu ne tai, ar sočiai ir prabangiai gyvensiu, o ką po savęs paliksiu. Manau, būtų gerai, kad kiekvieną aplankytų toks nušvitimas. Tik šitaip prioritetu tampa darbo kokybė, o ne pelnas. Tik tokiu motyvu kliaujantis galima kurti valstybę, jos ateitį.
Nesupraskite manęs neteisingai - nelaikau savęs kaži kuo geresniu, doresniu ar išmintingesniu už kitus. Tik žinau, kad aptukti, apaugti lašiniais - labai lengva, o numesti antsvorį - velniškai sunku, tad ir sakau: imkime sportuoti kartu. Visi.
Aš netikiu, kad Lietuvoje jau nebėra šviesių, sąžiningų žmonių. Kad nėra tų, kurie neima kyšių. Tų, kurie stengiasi ne dėl savęs. Tų, kurie yra savo srities profesionalai. Jų tikrai yra, nes juos kasdien sutinku gatvėje. Jų esama tarp mokytojų, trenerių, žurnalistų, verslininkų, medikų... Spektras - labai platus. Tik štai aš klausiu, kodėl juos sutinku tik gatvėje? Kodėl jie gatvėje, o ne prie valstybės vairo? Tereikia pirmojo žingsnio, ir darbai patys ims tirpti rankose, juk visi to sąžiningo, nesavanaudiško, ne atlygiu vertinamo darbo esame labai pasiilgę.
Tačiau pirmajam žingsniui, panašu, reikia baisaus sukrėtimo. Tokio, koks buvo 1991 metų sausio 13-ąją. Tokiomis akimirkomis ryžtas virsta neišmatuojama jėga, kurios neįmanoma nugalėti. Gal tuomet ir dar kartą tauta pakiltų, susiimtų už rankų?..
- Turėtume pripažinti, kad albume “Lietuva” pilietinės temos rungiasi su meilės tema, kuria, matyt, asmeninių patirčių paskatintas, vėlgi išsakėte savo filosofinį požiūrį. Galbūt meilės tema pilietinę netgi užgožia?
- Tuomet šaunu. Taip ir turi būti. Meilė - vienintelė patikima šeimos jungtis, o šeima juk - valstybės ląstelė. Būtent nuo laimingos, dvasingos ir doros šeimos prasideda valstybės visuomenė, jos emocijų tonacija. Todėl ir dainuoju apie tai, kad meilė turi valdyti bet kurią šalį. Antraip nebus joje džiaugsmo. Tik ašaros ir dantų griežimas. Manau, kad kalbėdamas apie meilę pasakau daugiau esminių dalykų, nei kalbėčiau apie tai, kur televizorius kreipia mūsų mintis - lėkštos komedijos, dar komiškesnės politikų rietenos, blizgi ir pigi tuštybė...
- Tikite, kad Lietuva patirs kokybinę revoliuciją ir imsime bristi iš klampios balos, kurioje esame?
- Ne tik tikiu, bet net neabejoju, kad tai įvyks. Ir kiekvienas prie to turime prisidėti. Nustoti zyzti, skųstis, rezignuoti, o aktyviai kurti pasaulį apink save. Juk į šį pasaulį visi atėjome dirbti jo labui, o ne tam, kad pasaulis rūpintųsi ir manipuliuotų mumis. Tad pradėkime.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
