Populiarumo V.Šiškauskas siekė dešimtmečius

- Vytautai, besibaigiant vasarai nudžiuginote nauju albumu „Neišsiųsti laiškai“, kurio gerbėjams teko laukti net keletą metų. Kur buvote dingęs?

- Tikrai niekur nebuvau dingęs. (Juokiasi.) Mane buvo galima rasti visoje Lietuvoje, tik skirtingu metu skirtingose vietose. Pastaruosius metus tenka koncertuoti po kelis kartus per savaitę, net pats turiu kartais save pristabdyti, nes nenorėčiau, kad dėl koncertų kiekybės nukentėtų kokybė. 

- Teko girdėti apie ypatingo pasisekimo sulaukusią jūsų dainą „Su gimtadieniu“. Ar ją rasime naujajame albume?

- Be abejo. Šiame albume bus ir daugiau anksčiau įrašytų dainų: „Menu visus“, „Vaikystės žemė“, „Neišsiųsti laiškai“, „Tėvui“. Šį kartą surinkau per kelerius metus įrašytus kūrinius, tad dalis jų yra žinomi, dalis - tik neseniai sukurti. Džiugu, kad ir naujausios dainos „Nekaltinkit manęs“, „Mūsų čia žemė“, „Man reik tavęs“ greitai pelnė publikos simpatijas.

- O jums pačiam dainos yra mieliausios?

- Kadangi visų dainų muziką rašau pats, man nelengva kurias nors iš jų išskirti. Šiuo metu man labiausiai imponuoja „Man reik tavęs“, „Mūsų čia žemė“ ir „Nekaltinkit manęs“, bet praeis šiek tiek laiko, ir nuomonė gali pasikeisti. Tad man būtų malonu, kad gerbėjai klausytųsi mano naujojo albumo ir patys susidarytų savo nuomonę. Žinau, kad publika niekada neklysta ir populiarumo sulaukia tos dainos, kurios labiausiai to vertos. 

- Kiek žinau, bendradarbiaujate su garsiais tekstų autoriais ir poetais. Kaip jums sekasi juos prisikalbinti?

- Su Stasiu Žlibinu, Jonu Visocku, Vytautu Barausku ar Petru Dimša aš nuolat palaikau draugiškus santykius, susitinkame ne vien dėl kūrybinių reikalų, bet tiesiog pabendrauti. Tad jie žino, kuo aš gyvenu, jaučia, kokios mano nuotaikos, todėl ir patys pasiūlo tekstų, be to, aš pats galiu jų paprašyti, kad parašytų žodžius naujai dainai. Dar mėgstu pavartyti mažais tiražais išleistas knygeles su liaudies eiliuotojų kūryba.

- Kuriate dainas jau daugelį metų, kas jus įkvepia kurti?

- Vertinant apskritai - meilė žmogui, gamtai - tai paprasti dalykai, kurie suteikia gyvenimo džiaugsmą ir mane labiausiai skatina kurti. Dažnai įkvėpimas aplanko visai netikėtai. Mano naujame albume yra kelios dainos, kurių muziką užrašiau prabudęs vidury nakties, - tai „Nekaltinkit manęs“, „Man reik tavęs“ ir „M raidė“. Būna, kartais pagaunu kokį nors muzikinį derinį tiesiog iš mane supančios aplinkos: tai gali būti ir paukštelių čiulbėjimas, ir žoliapjovės keliamas triukšmas ar kitas atsitiktinis garsas... Tiesiog nugirsti kažkokį sąskambį - ir galvoje pradeda dėliotis naujos dainos melodija. O kūrybingiausias laikas man yra vakaras arba naktis, kai niekas netrukdo ir galima pabūti pačiam su savimi.

- Vytautai, daugeliui jūsų gerbėjų turbūt smalsu, ar yra šalia jūsų žmogus, kuriam mielai leidžiate „trukdyti“ jūsų kūrybai, bent kiek atitraukti jus nuo muzikinės veiklos?

- Na, aš irgi juk žmogus, ne tik atlikėjas. (Juokiasi.) Taip, turiu savo aplinkoje artimų žmonių, su kuriais man smagu būti, pailsėti, tapti paprastu Vytautu, o ne visiems žinomu Vytautu Šiškausku. Štai neseniai už Atlanto vėl išlydėjau savo seserį Virginiją su dukra Egle, kurios buvo trumpam grįžusios į Lietuvą. Buvo smagu praleisti su jomis daugiau laiko. Visada miela mano širdžiai artimų žmonių kompanija, malonūs pokalbiai ir kartu praleistas laikas. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti ir su savo mama Albina, kuri, po teisybei, mane labiausiai ir pastūmėjo į sceną dar vaikystės metais.

- Kaip prasidėjo jūsų kelias į muzikos pasaulį?

- Man atrodo, kad buvau kokių šešerių, kai mama nuvedė į „Ąžuoliuko“ chorą, kuriame dainavau net dešimt metų. Tuometinis choro vadovas Hermanas Perelšteinas paskatino išmokti griežti smuiku, tos pamokos tikrai pravertė vėliau, kai pradėjau pats kurti muziką. Apskritai „Ąžuoliuke“ supratau, kad reikia kurti pačiam, o ne kopijuoti kitų darbus. Galbūt tai ir yra mano dabartinės sėkmės paslaptis.

- Daugelį turbūt nustebins faktas, kad jūs pradėjote nuo roko muzikos...

- Taip, būdamas paauglys, kaip ir dauguma bendraamžių, susidomėjau roko muzika, kartu su draugais grojome pačių pasidarytomis gitaromis, klausėmės garsiausių to meto grupių „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Creedence Clearwater Revival“. Kai pradėjau studijuoti, dainavau roko grupėje „Gama“. O iširus legendinei „Hiperbolei“ tapau Igorio Berino suburtos grupės „Vilnius“ nariu - joje dar grojo Ričardas Bartusevičius, Edmundas Deksnys ir Ovidijus Vyšniauskas. Tad roko mano gyvenime buvo ir, reikia pripažinti, iki šiol yra.

- O kaip pasukote į lietuvišką estradą?

- Viskas prasidėjo, kai atitarnavęs armijoje sulaukiau kvietimo į estradinių ansamblių susivienijimą, veikusį prie Nacionalinės filharmonijos. Teko koncertuoti garsiausiose to meto scenose: Vilniaus naktiniame bare „Šaltinėlis“, kuriame dainavau su Birute Dambrauskaite, Aleksandru Fedotovu, „Lietuvos“ viešbučio restorane, kurio programoje anuomet buvo ir Česlovas Gabalis, Stasys Povilaitis, Rosita Čivilytė. Po klajonių į Ameriką ir atgal, maždaug 2000-aisiais, ėmiau koncertuoti Lietuvos koncertinėse salėse su Ona Valiukevičiūte, o 2001 m. kartu su Stasiu Liupkevičiumi (ansamblio „Armonika“ vadovu) bei Algirdu Motuza suformavome tokį „dainuojančių kompozitorių trio“, surengėme ne vieną koncertą Lietuvoje.

- Kaip manote, kas padėjo jums išsikovoti publikos pripažinimą ir dabartinį populiarumą? Juk to siekėte ne vienus metus, turėjote daug ir įvairios patirties.

- Esu dėkingas televizijai, kuri padėjo tapti žinomam visoje Lietuvoje, ir Vladui Garastui, kuris padėjo ten pakliūti. (Juokiasi.) Aš buvau įrašęs ne vieną albumą, surengęs daugybę koncertų, jaučiau, kad turiu gerbėjų. Bet ypač karjera ėmė sektis po televizijos laidų „Vakaro autografas“ ir „Gero ūpo“. Kai ten pasirodžiau, baigėsi ramios dienos. Žinoma, televizijoje aš neatsiradau atsitiktinai, tarsi iš niekur. Atvirkščiai, iki tol nuveikti darbai leido būti pastebėtam. Juk legendinis treneris V.Garastas nebūtų užsispyręs, kad jam skirtoje laidoje dainuočiau būtent aš, jei manęs nebūtų žinojęs, nebūtų mėgęs mano dainų. O jis žinojo, kad yra toks dainininkas Vytautas Šiškauskas, ir prašė, kad televizijos laidos kūrėjai pasikviestų būtent mane... Tad visos pastangos anksčiau ar vėliau duoda rezultatų, reikia tikėti, kad tavo valanda ateis. Kita vertus, anksčiau eteris buvo užvaldytas pernelyg vienpusiškos muzikos, klausytojai pavargo nuo monotonijos. Stebėdamas tokią situaciją suvokiau, kad žmonėms reikia paprastos, o ne prastos dainos: melodingos muzikos ir prasmingo teksto. 

- Bet publikos pripažinimo teko laukti ilgai, juk dainuoti pradėjote net prieš kelis dešimtmečius. Jūsų amžiaus sulaukę žmonės paprastai jau nebeturi didelių iliuzijų, gyvena tuo, ką pavyko susikurti... Kas jums padėjo irtis prieš srovę?

- Visada jaučiau, kad muzika yra mano meilė. Kad ir ką dariau, mane vis traukė ir traukė prie jos... Ilgainiui supratau, kad bus geriausia, jei atsiduosiu tam užsiėmimui, kurį labiausiai mėgstu. Manau, kad amžius čia niekuo dėtas - žmogus visada pasieks geriausių rezultatų, jei darys tai, kas jam patinka. Niekada ne vėlu užsiimti širdžiai miela veikla. Ieškojau aš laimės anapus Atlanto, kur teko valyti baseinus, tvarkyti sandėlius, garažus, palėpes, bet visa tai darant tapo aišku, kad doleriai Amerikoje ant medžių neauga ir džiaugsmo teikia mažai... Tad ten uždirbtus pinigus investavau į kūrybą. Įrašiau porą albumų, padedamas anapus jau išėjusio džiazo kompozitoriaus Gintauto Abariaus išleidau juos savo jėgomis, vėl pradėjau koncertuoti ir „kabinausi“ į muzikos pasaulį, kaip mokėdamas ir įmanydamas. 

- Vytautai, išduokit, kokia kita jūsų svajonė, kurios išsipildymo reikia tikėtis jūsų gerbėjams?

- Norėčiau surengti koncertą didelėje arenoje ir atlikti garsiausias savo dainas, akompanuojant simfoniniam orkestrui. Manau, kad tai būtų didelis malonumas ir man pačiam, ir mano gerbėjams.

- O kas, be muzikos, vyksta jūsų gyvenime? Papasakokit, kaip leidžiate laisvalaikį, gal turite ypatingų pomėgių?

- Labai mėgstu fotografuoti. Dabar prasidėjo ruduo, tad turėsiu galimybę pasivaikščioti miške, paieškoti grybų. Jei randu jų, keistai suaugusių, įdomių formų, pasislėpusių po šakomis ar lapais, man svarbiau juos nufotografuoti, o ne nuskinti. Aišku, pamatęs išlūžusius medžius, gražius voratinklius juos irgi įamžinu savo fotoaparatu - turiu sukaupęs daug nuotraukų savo archyve. Gal kada reiks jas parodyti ir kitiems... Man labai patinka drožinėti, esu sukūręs nemažai medžio skulptūrų. Draugai ir pažįstami labai vertina mano nuomonę landšafto klausimais - jaučiu, kad galėčiau iš to gyventi, jei imčiau pinigus už patarimus, kaip sutvarkyti sodybų teritoriją, jas apželdinti, apsodinti ir panašiai. (Juokiasi.) Domiuosi numizmatika, filatelija, o gyvendamas JAV pradėjau rinkti žymių sportininkų korteles.

- Žinau, kad „gyvai“ koncertuojantys atlikėjai labai saugo savo sveikatą, tausoja savo balsą. Ar jūs turite paslapčių, kaip išlaikyti savo, kaip dainininko, formą?

- Stengiuosi nebūti skersvėjuotose vietose, taip pat riboju koncertų skaičių - tą pačią dieną antrąkart koncertuoju tik išskirtiniais atvejais. O po koncertų serijų stengiuosi daugiau dienų pailsėti, atgauti jėgas. Kadangi mano kraujospūdis aukštokas, bandau vengti streso, tik, deja, ne visada pavyksta. (Juokiasi.) Tiek tų paslapčių. Daktarai sako, kad mano balso stygos „geležinės“, tad kažkaip ypatingai saugotis netenka.

INFORMACIJA

2007 m. išleisti Vytauto Šiškausko albumai „Ateina metas“ ir „Nemigo naktį“ sulaukė fenomenalaus pasisekimo, o paties dainininko sėkmė yra įspūdingas pavyzdys, kad svajonėms įgyvendinti amžiaus cenzas negalioja. 1957 m. gimusiam atlikėjui teko išmėginti ne vieną profesiją, beveik dešimtmetį jis buvo priverstas dirbti įvairius darbus JAV, kad galėtų finansuoti savo įrašus, tačiau visą šį laiką gyveno tikėdamas, jog dainuos, o žmonės jo klausysis.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"