respublika.lt
 

Osvencimo įsimylėjėliainuotraukos (2)

2020 sausio mėn. 27 d. 06:50:37
Milda KUNSKAITĖ

Prie paminklo žuvusiesiems Osvencime esančioje atminimo lentoje yra iškalta: „Te ši vieta, kurioje hitlerininkai sunaikino apie pusantro milijono vyrų, moterų ir vaikų iš įvairių Europos šalių, daugiausia žydų, bus nevilties ir perspėjimo šauksmas žmonijai“. Būdami šioje kraupiausioje Žemės vietoje, žmonės rasdavo savyje jėgų išsaugoti ne tik žmogaus pavidalą, bet ir dvasingumą, neprarasdavo svarbiausio žmogaus bruožo - gebėjimo mylėti. Du įsimylėjėliai, perėję per pragarą žemėje, likę gyvi baisiausioje istorijoje mirties stovykloje - Osvencime, susitiko po 72 metų.

×
nuotr. 9 nuotr.
Osvencimo stovykla. EPA-Eltos nuotr.

 

Sunku įsivaizduoti, kaip hitlerininkų įrengtoje Osvencimo stovykloje pražysta meilė. Tačiau poetai tvirtina, kad meilė gali gimti kiekvienoje širdyje, kad ir kokios baisios būtų išorinės aplinkybės. Tūkstančių tūkstančiams kalinių, praėjusių pro liūdnai pagarsėjusius Osvencimo vartus, meilės paieškos buvo paskutinis dalykas, apie ką jie galėjo galvoti, pagrindinis jų tikslas buvo tiesiog išlikti.

Žmogaus prigimties paradoksas yra tas, kad kiekvienam žmogui reikia meilės, to paslaptingo glaudaus ryšio su kitu žmogumi. Osvencimo košmare tik meilė galėjo padėti neišeiti iš proto, paguosti sužeistas širdis. Tai ir nutiko stovyklos kaliniams - Helenai Spicer (Helen Spitzer) ir Deividui Višniai (David Wisnia). Jam buvo vos 17-ka, jai - 25-eri. Šiek tiek daugiau gyvenimo patirties turinčiai merginai pačiai reikėjo paguodos, bet ir ji galėjo jos suteikti.

H.Spicer buvo viena iš pirmųjų žydžių, į Osvencimą atgabenta 1942 m. kovą iš Slovakijos, kur mokėsi technikos koledže, pirmoji regiono moteris, įgijusi dailininkės dizainerės specialybę. Į Osvencimą ji atvyko su dar 2000 netekėjusių moterų.

Iš pradžių ji su kitais kaliniais dirbo alinančius darbus, kentėjo badą ir nuolatos sirgo. Ji dirbo tol, kol ant jos užgriuvo vamzdis ir sužalojo jai nugarą. Helenai pasisekė: kadangi mokėjo vokiškai ir turėjo grafikos dizaino įgūdžių, jai buvo suteiktas lengvesnis darbas raštinėje. Helena tapo kaline, besinaudojančia kai kuriomis privilegijomis. Iš pradžių jos užduotis buvo maišyti raudonų dažų miltelius su laku, kuriuo būdavo nupiešiamos vertikalios juostos ant moterų kalinių uniformų, vėliau patikėta registruoti visas į stovyklą atvežamas moteris. Apie tai H.Spicer papasakojo 1946 metais. Jos parodymus užrašė psichologas D.Boderis, pirmasis po karo kalbėjęsis su išgyvenusiais Osvencime.

Kai susipažino su Deividu, ji su kita belaisve žyde tvarkė nacių dokumentus. H.Spicer sudarinėjo stovyklos darbo mėnesinius grafikus. Ji galėjo laisvai judėti stovyklos teritorijoje, kartais jai net buvo leidžiama išeiti į lauką. Ji reguliariai prausdavosi duše ir neryšėjo raiščio. H.Spicer privilegijos buvo tokios, kad jai pavyko šifruotais atvirukais susirašinėti su savo vieninteliu likusiu gyvu broliu Slovakijoje. Vis dėlto H.Spicer niekada nebuvo nacių parankinė, kuri turi sekti likimo draugus. Priešingai, ji naudojosi savo padėtimi, kad padėtų belaisviams ir sąjungininkams. Helena, naudodamasi savo žiniomis ir laisvėmis, manipuliavo dokumentais: ji galėjo pervesti kalinius į įvairius darbus ir barakus, jai buvo prieinamos oficialios stovyklos ataskaitos, kuriomis ji pasidalijo su įvairiomis pasipriešinimo grupuotėmis, kaip liudijo Konradas Kvitas (Konrad Kwiet), Sidnėjaus universiteto profesorius.

Atvykęs Deividas Višnia buvo paskirtas į „lavonų skyrių“. Jo pareiga buvo surinkti nusižudžiusių kalinių kūnus (žmonės puldavo ant stovyklą juosiančios elektrinės tvoros). Deividas nuvilkdavo tuos kūnus į baraką, paskui jie būdavo sukraunami į sunkvežimius ir išvežami. Vėliau nacistai pastebėjo, kad Deividas yra talentingas dainininkas, ir vietoj negyvėlių rinkimo jis pradėjo juos linksminti dainavimu. Kai 1943 m. prie Osvencimo krematoriumo Deividas pirmą kartą užkalbino Heleną, jis suprato, kad ji nėra paprasta kalinė - buvo tvarkingai apsirengusi, su švarku, nuo jos sklido malonus kvapas. Jie pradėjo slapta susitikinėti kartą per savaitę. Keletą kartų Helena gelbėjo mylimąjį, kad nebūtų išsiųstas į pavojingas vietas, faktiškai išgelbėdama jo gyvybę.

Deividas jautėsi esąs išrinktasis. Jo tėvas, žuvęs Varšuvos gete, labai mėgo operą, būtent jis įkvėpė Deividą mokytis dainuoti. Helena taip pat labai mėgo muziką - skambino pianinu ir mandolina. Ji pradėjo mokyti Deividą vengriškų dainų. Kol jie muzikuodavo, jiems prijaučiantys kaliniai eidavo sargybą, pasirengę įspėti, jei artintųsi SS karininkas. Tai tęsėsi keletą mėnesių, bet jie suprato, kad amžinai tai netruks... Visur aplink juos tykojo mirtis. Ir vis dėlto įsimylėjėliai planavo bendrą gyvenimą, ateitį už Osvencimo ribų. Jie žinojo būsiantys išskirti, bet kūrė planus susirasti vienas kitą po karo. O tai užtruko net 72 metus...

Likimas juos išskyrė. Puolant sovietų ir sąjungininkų kariuomenei, visi kaliniai buvo išskirstyti po įvairias pabėgėlių stovyklas. Deividas pateko pas amerikiečius. Pasak jo, jis buvo praktiškai įsūnytas: „Jie mane pamaitino, davė uniformą, automatą ir pamokė, kaip juo naudotis“, - prisiminė jis. Planą susitikti su Helena Varšuvoje jis pamiršo, dabar jo svajone tapo Amerika. Jis svajojo dainuoti Niujorke ir net rašė prezidentui F.Ruzveltui, prašydamas vizos. Po karo Deividas emigravo į JAV. Iš pradžių gyveno Niujorke, paskui per draugo vestuves susipažino su būsima žmona ir vėliau su šeima įsikūrė Filadelfijoje. Karo ir stovyklos baisumus iš visų jėgų stengėsi pamiršti.

Helena pateko į perkeltųjų asmenų stovyklą Feldafinge. 1945 m. rugsėjį ji ištekėjo už Ervino Tichauerio (Erwin Tichauer), ėjusio stovyklos policijos viršininko ir JT saugumo tarnybos darbuotojo pareigas. Jis glaudžiai bendradarbiavo su amerikiečiais kariškiais. Ir vėl Helena, dabar jau ponia Tichauer, atsidūrė privilegijuotoje padėtyje. Nors jie su vyru taip pat buvo perkeltieji asmenys, bet gyveno už stovyklos ribų. Helena ir jos vyras visą gyvenimą paskyrė labdarai ir humanitarinei veiklai. Su JT misija jie lankėsi daugelyje šalių, kuriose žmonėms reikėjo pagalbos. Per pertraukas tarp kelionių dr. E.Tichaueris dėstė bioinžineriją Naujojo Pietų Velso universitete Sidnėjuje.

Prabėgus šiek tiek laiko po karo pabaigos Deividas Višnia iš bendro pažįstamo, kartu su jais kalėjusio Osvencime, sužinojo apie Helenos likimą. Nors abu jau turėjo šeimas, jis vis tiek norėjo su ja susitikti, papasakojo apie tai žmonai ir per draugą Heleną pakvietė pasimatyti. Bet ji taip ir neatvyko. Vėliau Helena pasakojo, kad jai tai pasirodė nelabai vykę sumanymas. Deividas ilgus metus per bendrus pažįstamus domėjosi Helenos gyvenimu, bet tik iš tolo. Deividas parašė atsiminimus apie savo gyvenimą, jaunystės meilės istorija pasidalijo su vaikais ir anūkais. Jo sūnus, kuris dabar yra rabinas, pasisiūlė tėvui organizuoti susitikimą su buvusia mylimąja. Šįkart ponia Tichauer neatsisakė.

2016 metų rugpjūtį Deividas Višnia su dviem anūkais išvyko pasimatyti su Helena. Buvo praėję 72 metai, kai jis paskutinį kartą matė buvusią mylimąją. Atvykę į Helenos butą, jie rado ją gulinčią lovoje tarp lentynų su knygomis. Nuo vyro mirties 1996 m. ji gyveno viena, prižiūrima samdomo žmogaus, o telefonas buvo gelbėjimosi ratas ir vienintelis ryšys su pasauliu. Iš pradžių ji jo neatpažino, bet staiga abu vienu metu prašneko ir nebegalėjo sustoti. Jie bendravo apie 2 valandas. Pabaigoje Helena tyliai ištarė: „Aš tavęs laukiau“. Ji papasakojo laikiusis plano, kurį jiedu sudarė, bet jis taip ir nepasirodė. „Aš tave mylėjau“, - sušnabždėjo Helena. Su ašaromis akyse Deividas tai pat prisipažino ją mylėjęs. Prieš išeinant Helena paprašė jo ką nors padainuoti. Deividas, laikydamas jos ranką, padainavo vengrišką dainą, kurią išmokė ji - jis iki šiol prisiminė žodžius.

Po to susitikimo Deividas ir Helena daugiau nesusitiko. 2018 metais, sulaukusi 100 metų, Helena mirė, Deividas yra dar gyvas ir stengiasi daryti viską, kad žmonės nepamirštų holokausto, Osvencimo siaubo, kad tai niekada nepasikartotų.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar signatarams turėtų būti mokamos rentos?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

0 +3 C

+2 +3 C

 

+2 +3 C

+2 +5 C

+5 +6 C

 

+4 +6 C

1-6 m/s

3-8 m/s

 

2-7 m/s

Nuorodos