„Oskaro“ legendos

Voltas Disnėjus, (Walt Disney), 26 „Oskarai“

Jei pasaulyje nebūtų buvę šio žmogaus, viso pasaulio vaikai būtų netekę savo mylimų animacinių filmų. Per visą gyvenimą Voltas Disnėjus sukūrė per 100 kino pasakų ir prodiusavo dar 576. Jis nuo jaunystės žinojo, kad nori gyvenimą susieti su kinu. Bėgdamas paskui svajonę, jis persikraustė į Holivudą ir perėjo iš eilės visas studijas, ieškodamas darbo. Jo neradęs nusprendė: jei nė viena studija negali jam pasiūlyti darbo, vadinasi, jis įkurs savo studiją. Pirmuoju V.Disnėjaus „biuru“ tapo garažas, priklausęs jo dėdei. 1924 m. įvyko pirmojo V.Disnėjaus studijos animacinio filmo „Alisos diena prie jūros“ L.Kerolo knygos motyvais premjera. O 1927 m. pasirodė pirmasis iš serijos animacinių filmų, nutiesusių kelią „Oskarui“. Jo herojus Peliukas Mikis užkariavo didelių ir mažų amerikiečių žiūrovų širdis, ir 1932 m. V.Disnėjus buvo įvertintas pirmąja auksine statulėle. Per kitus 9 metus V.Disnėjus viršijo visus kino rekordus, kasmet gaudamas po „Oskarą“. V.Disnėjus buvo tikras novatorius: jis pirmasis didžiajame ekrane panaudojo stereogarsą ir vienas pirmųjų pradėjo naudoti techniką, suteikiančią galimybę kurti spalvotus animacinius filmus. Savo sėkmės formulę V.Disnėjus atskleidė viename interviu: „Žmonės dažnai manęs klausia, ar žinau sėkmės paslaptį arba kaip įgyvendinti svajones. Mano atsakymas - dirbkite“.

Edita Hed (Edith Head), kostiumų dailininkė, 8 „Oskarai“

Baigusi Berklio universitetą, Edita pradėjo dirbti mokytoja ir dar užsirašė į vakarinius piešimo kursus dailės mokykloje. Šis žingsnis ir nulėmė jos būsimąją profesiją. Atsitiktinai patekusi į filmavimo aikštelę, Edita susižavėjo kinu, o kai sužinojo, kad „Paramount“ studija ieško kostiumų dailininko, nedvejodama atsiliepė į skelbimą. Įdomiausia, kad E.Hed taip ir neišmoko piešti, o eskizus, kurių reikėjo darbinantis, pasiskolino iš dailės koledžo studentų. Darbą ji gavo. Tiesa, jos apgaulė netrukus išaiškėjo, bet ji jau buvo spėjusi užsirekomenduoti kaip stropi ir gabi darbuotoja. Edita išsiskyrė ne tik stiliaus pojūčiu, bet ir gebėjimu sutarti su aktorėmis, išryškinti jų personažų charakterį ir kurti reikiamą įvaizdį. 1938 m. E.Hed tapo vyriausiąja „Paramount Studios“ dizainere. 1949 m. ji pirmą kartą buvo nominuota „Oskarui“ už filmo „Imperatoriaus valsas“ kostiumų dizainą, tačiau tąsyk liko tuščiomis rankomis. Savo pirmąją statulėlę ji gavo po metų už filmą „Paveldėtoja“. Per vėlesnius 20 metų E.Hed laimėjo dar 7 „Oskarus“ - tarp jų už filmo „Atostogos Romoje“ kostiumus. Edita rengė Betę Devis (Bette Davis), Greisę Keli (Grace Kelly), Odrę Hebern (Audrey Hepburn), Elizabet Teilor (Elizabeth Taylor). Pati E.Hed savo gebėjimus vertino gana kritiškai. „Žinau, kad aš visai ne kūrybos genijus“, - sakė ji apie save. Bet, žiūrint į G.Keli ir O.Hebern suknias, sunku patikėti, kad ponia Hed kalbėjo nuoširdžiai.

Frensis Fordas Kopola (Francis Ford Coppola), režisierius, 6 „Oskarai“

Kitaip nei daugelis kitų kino legendų, Frensis nuo jaunystės žinojo, kad nori kurti filmus ir atkakliai siekė tikslo. Pirmąjį „Oskarą“ jis pelnė už filmo „Patonas“ scenarijų. Tikroji šlovė 33 metų režisierių aplankė 1972 m., kai ekranuose pasirodė M.Pjuzo (M.Puzo) romano „Krikštatėvis“ ekranizacija. Vėliau buvo sukurtos antroji ir trečioji dalys, ir kiekviena pelnydavo visą apdovanojimų puokštę, įskaitant geidžiamąsias auksines statulėles. Dar vienas F.Kopolos šedevras, taip pat įvertintas „Oskaru“, yra filmas „Šių dienų Apokalipsė“. Dabar F.Kopola daugiau dirba prodiuseriu. „Man patinka visoks kinas, ir aš manau, kad žiūrovui reikia ir komedijų, ir trilerių, ir dramų, - sako meistras. - Man įdomu dirbti derinant žanrus, maišant stilius, juk būtent tai ir vyksta mano mėgstamame žanre - gyvenime“.

Federikas Felinis (Federico Fellini), režisierius, 5 „Oskarai“

Savo pirmąja profesija F.Felinis pasirinko žurnalistiką. Baigęs mokyklą, 18-metis vaikinas persikėlė į Romą, kur dirbo dailininku ir tekstų autoriumi keliuose žurnaluose, kartu kurdamas kupletus varjetė ir scenarijus radijo spektakliams. 1943 m. Federikas Romos radijui parašė seriją linksmų laidų apie įsimylėjėlių, Čiko ir Polinos, gyvenimą. Vienam kino prodiuseriui šovė mintis istorijas ekranizuoti. F.Felinis pats ieškojo pagrindinių vaidmenų atlikėjų ir taip susipažino su Džuljeta Mazina (Giulietta Masina), savo būsimąja žmona ir mūza. 1950 m. jis sukūrė savo pirmąjį filmą „Varjetė žiburiai“. Didelio pasisekimo filmas nesulaukė, bet režisieriaus karjera buvo pradėta. 1954 m. pasirodė F.Felinio filmas „Kelias“, už kurį jis po 3 metų gavo pirmąjį „Oskarą“. Visa galva paniręs į kino kūrimo paslaptį, Federikas dirbo beveik be pertraukų. „Režisierius - kaip Kolumbas, - juokaudavo F.Felinis. - Jis nori atrasti Ameriką, o visa komanda nori namo“. Po 3 metų jis sukūrė kitą „Oskaru“ vainikuotą šedevrą „Kabirijos naktys“. 1960 m. sukurtasis „Saldus gyvenimas“ jam pelnė „Auksinę palmės šakelę“, o kino juostos „8 1/2“ (1964 m.) ir „Amarkordas“ (1973 m.) - dar du „Oskarus“. Savo paskutinį, garbės „Oskarą“ už įnašą į kino meną F.Felinis gavo likus pusmečiui iki mirties.

Džonas Baris (John Barry), kompozitorius, 5 „Oskarai“

Kompozitorius Džonas Baris pelnė 4 „Oskarus“ už geriausią filmų muziką ir vieną - už geriausią dainą. Džonas Baris buvo atsidavęs muzikai nuo vaikystės. Jo tėvai dirbo kino versle, o jis pats pirmą kartą pabandė kurti muziką kino filmui 6-ojo deš. pabaigoje. Jaunojo muzikanto laimėjimai patraukė „Daktaras Ne“, kino epopėjos apie britų superagentą Džeimsą Bondą, pirmojo filmo kūrėjų dėmesį. Dž.Bario darbo rezultatas - garsioji Dž.Bondo tema, viena iš žinomiausių melodijų kino istorijoje. Vėliau Dž.Baris sukūrė ir kitų bondianos filmų muziką, iš viso 11-os. 1967 m. kompozitorius gavo iškart du „Oskarus“ už filmo „Gimusi laisva“ garso takelį ir geriausią dainą. Po dvejų metų Džonas pelnė dar vieną „Oskarą“ už muziką istorinei dramai „Liūtas žiemą“. Dž.Bario muzika prisidėjo prie daugybės filmų sėkmės, tarp jų tokių žinomų kaip „Vidurnakčio kaubojus“, „Iš Afrikos“, „Šokis su vilkais“.

Ketrina Hebern (Katharine Hepburn), aktorė, 4 „Oskarai“

Aktorė gavo keturias statulėles ir 14 kartų buvo nominuota „Oskarui“ už geriausią moters vaidmenį, ir dėl to net pateko į Gineso rekordų knygą. Kine Ketrina debiutavo 1932 metais, o jau 1934-aisiais gavo pirmąjį „Oskarą“ už vaidmenį filme „Šlovės aušra“. Po to dvejus metus nesifilmavo, tiesa, dalyvavo atrankoje į Skarlet O’Haros vaidmenį romano „Vėjo nublokšti“ ekranizacijoje, bet jos kandidatūra buvo atmesta. Ji grįžo į Brodvėjaus teatrą, o paskui, pjesės „Filadelfijos istorija“ ekranizacijoje - vėl į ekraną. Už šį vaidmenį ji ir buvo pirmą kartą nominuota „Oskarui“. Trokštamąsias statulėles K.Hebern pelnė už vaidmenis filmuose „Spėk, kas ateis pietų?“, „Liūtas žiemą“ ir „Prie auksinio ežero“. K.Hebern mirė 2003 m., sulaukusi 96-erių. 2003 m. liepos 1-os vakarą jai atminti buvo užgesinti Brodvėjaus žiburiai.

Meril Stryp (Meryl Streep), aktorė, 3 „Oskarai“

M.Stryp pelnytai vadinama viena didžiausių mūsų laikų aktorių. Jai atiteko 3 „Oskarai“ ir 19 šios premijos nominacijų - rekordinis skaičius kino istorijoje. Mokykloje Meril kamavo kompleksai: ji sau atrodė stora ir ilganosė, buvo kreivais dantimis ir su akiniais. Vėliau, ištiesinusi dantis ir pradėjusi nešioti kontaktinius lęšius, mergina tapo viena iš mokyklos gražuolių, bet širdies gilumoje dar ilgai save laikė negražia. Aktorės karjerą Meril pradėjo teatre, o ekrane debiutavo 1977 m. melodramoje „Džulija“. Kitas Meril darbas buvo Lindos vaidmuo dramoje „Elnių medžiotojas“, filmas laimėjo penkis „Oskarus“. Pirmąjį asmeninį „Oskarą“ M.Stryp pelnė už vaidmenį filme „Kramer prieš Kramerį“. Antroji auksinė statulėlė jai atiteko už vaidmenį A.Pakulos filme „Sofijos pasirinkimas“, o trečioji 2012 m. už Margaret Tečer vaidmenį filme „Geležinė ledi“. Nepaisant didžiulės sėkmės, Meril Stryp neriečia nosies. „Niekada gyvenime nepirkau bilieto į savo filmą, - prisipažįsta ji. - Tai juk labai baisu. O kas, jei žmonės rimtose scenose juoksis? O jei jie užmigs arba knarks juokingoje vietoje?“ Pasak 65 metų aktorės, daugiausia ji džiaugiasi tuo... kad iki šiol yra gyva. „Daugelis mano draugų serga, daug kas mirė, o aš vis dar čia. Man nėra kuo skųstis“.

Parengta pagal priedą „TV publika“