Operos solistas Liudas Mikalauskas: Išgyvenčiau ir su 400 eurų

Liudas Mikalauskas, vienas žymiausių jaunosios kartos bosų, savo išskirtiniu balso tembru ir artistiškumu pelnęs publikos numylėtinio vardą, jau seniai gyvena kaime. Tad ir dabartinė izoliacija nuo žmonių sambūrio jam problemų nekelia. Pozityvumu ir optimizmu trykštantis operos solistas vienodai gerai jaučiasi ir scenos prožektorių šviesoje, ir savo namų kieme per skerstuves, nes kaip pats sako, yra gamtos vaikas. Kasdien į Vilnių 140 km iš namų į darbą Operos ir baleto teatre važinėdavęs dainininkas karantiną vadina galimybe atsikvėpti. Ir suvokti, kiek nedaug žmogui reikia.



- Jau septinti metai gyvenate kaime. Tad prie savotiškos izoliacijos nuo miesto šurmulio esate pripratęs. Ir šiandienos karantinas kaime kitoks, ar ne?

- Turime didelį kiemą. Nors didelis kiemas kaime anoks čia turtas. Mieste jei sakytum, kad turi pusę hektaro, sakytų - milijonierius, o kaime visi aplink po tiek turi, ir dar daugiau. Bet vaikams kiemas - didelis, yra ką veikti. Aš tikrai su didžiule užuojauta pasiklausau bičiulių, kurie gyvena miesto bute ir laikosi karantino, ypač didelė bėda tiems, kur šeimoje vienas vaikas - tėveliai turi tam vaikui sugalvoti, ką jis veiks. Mūsų abu vaikai patys randa įvairiausių žaidimų. Kai išbėga į lauką, praktiškai nelabai jų ir bematome. Nepasakyčiau, kad karantinas man buvo ir yra kažkas labai nemalonaus. Ačiū Dievui, jokios ligos neapėmė. Man asmeniškai jau seniai reikėjo tokio atitrūkimo nuo to kasdienio lėkimo, nuo teatrinės veiklos - jau buvau pervargęs: Kauno muzikiniame teatre rengėme pastatymą, Vilniuje premjera buvo numatyta gegužės mėnesį. Tad tas beveik dviejų mėnesių atitrūkimas nuo darbų man dar neatsibodo.

- Karantinas suteikė galimybę įgyvendinti ir seną svajonę - įsigijote du avilius. O kaip bitės?

- Turiu jau ir bičių. Iš pradžių, kai atvežė, vos viena kita nedrąsiai iš avilio išlįsdavo - tokie vėsūs vakarai buvo. O dabar dūzgia jau kaip pasiutusios. Aplink daug trešnių, tai tas trešnes užgulusios. Turėti bičių - sena mano svajonė. Mano senelis buvo bitininkas, kai buvau paauglys ir vėliau, iki pat studijų pradžios, visą laiką važiuodavau jam padėti, nes seneliui buvo 80 metų ir jam reikėdavo pagelbėti. Savo namuose taip pat turėjau 4 avilius, bet kai išvažiavau studijuoti, aviliai išmirė. Suskaičiavau, kad jau 15 metų praėjo be bičių, tad karantinas - toks laikotarpis, kai turėjau laiko tuo užsiimti. Be to, bitininkai pakvietė į Bitininkų sąskrydį, kuris turėjo vykti rugpjūčio 1 dieną - buvau užsiprašęs poros šeimų bičių vietoj honoraro. Bitininkai pažadą ištesėjo - atvežė bičių, nors šventė ir nusikėlė į kitus metus. Ir į bitininkų gretas mane įrašė. Dabar turiu porą bičių šeimų - būsiu toks mažos apimties bitininkėlis.

Aišku, per tuos 15 metų daug kas pasikeitė - visokių priemonių atsirado. Nuvažiavau į bitininkystės parduotuvę, tad į kai kuriuos dalykus žiūrėdamas net nesuprantu, kam skirti. Pavyzdžiui, dūminės yra įvairiausių rūšių: nuo brangių ir modernių - iki paprasčiausių už 12 eurų. O mano ranka po senovei prie paprasčiausios dūminės kažkaip linksta, tai ir pasiėmiau pigiausią - norisi bitininkauti, kaip kažkada bitininkauta, ir nesinori tų modernių dalykų taikyti.

- Jei jau su menininku, publikos numylėtiniu kalbame apie „ūkį ir bites“, nustebinkite dar labiau - gal pradėjote ir ūkininkauti, pavyzdžiui, vištos kieme lesioja, paršiukas kriuksi?

- Mėsos turime - lapkričio mėnesį kiaulę pjovėme. Ne pats auginau - turime ūkininką, kuris kiaules augina, pas jį perkame užaugintą kiaulę, ne skerdieną. Aš augau kaime, pas mus visada buvo tokia savotiška tradicija, gal kam juokingai atrodys, o kažkam gal ir nežmoniškai, bet būdavo tokia kiaulės skerdimo tradicija, lyg koks šeimos susirinkimo ritualas. Keistas dalykas, bet taip būdavo, vaikai „palendricas“ nešiodavo, reikėdavo, kad tėvai padėtų svilinant kiaulę. Tad ir dabar tęsiu šią tradiciją - mano tėvai visada atvažiuoja pas mus į skerstuves.

Rimčiau ūkininkauti nelabai turime vietos, bet daug ką užsiauginame - turime daržą, šiltnamį, užsikonservuojame ir agurkų, ir pomidorų, rauginti agurkai neseniai tik baigėsi. Tuoj nuo palangės agurkus pernešime į šiltnamį, ridikėliai jau užaugo - gyvenk ir džiaukis. Bulvių ūkininkai aptekę aplinkui, vos neužkasinėja į duobes, nes jau pūva sandėliuose. Tik pasakyk, kad trūksta bulvių, tikrai sulauksi pagalbos. O kol bulvių yra, tol Lietuva gyvens.

Kiek tam žmogui reikia. Turime kur gyventi, turime automobilį, kurio visiškai nenaudojame, dar nėra taip buvę, kad kuras būtų toks pigus, o tu niekur nevažiuoji. Kurui kas mėnesį išleisdavome po 600 eurų, o dabar, kai prisipyliau pilną baką prieš du mėnesius, taip ir stovi. Iki kaimo parduotuvės su dviračiu galima nulėkti. Rūbų lyg nestokojame, maisto nusiperkame. Kartais girdžiu kokioje laidoje svarstant, ar žmogus gali išgyventi už 400 eurų. Jei tau niekur nereikia važiuoti ir vietoje kažkur darbuojiesi, jei didelių poreikių vaikams nesi sukūręs, tai aš, matyt, iš tų, kurie išgyventų. O jei dviese po 400 eurų sudedame, tikrai su šeima išsisuktume.

- Sausio mėnesį Operos ir baleto teatre buvote paskelbtas metų solistu. Ar nepasiilgote scenos? Kaip apskritai jaučiasi dainininkai, kai nėra spektaklių, koncertų?

- Sudėtinga prisiversti dainuoti namie, kai visi zvimbia aplinkui. Bet kokiu atveju, sezonas, matyt, prasidės anksčiau, liepos mėnesį. Atidaryti teatrų gal dar neleis, bet premjeras tikrai rengsime, kad rugpjūčio pabaigoje galėtume jas parodyti - viliuosi, kad rugpjūčio pabaigoje teatrai jau bus atidaryti. Manęs laukia dvi premjeros: „Mano puikioji ledi“ Kauno muzikiniame teatre ir „Anna Bolena“ Vilniuje, Operos ir baleto teatre.

Labai gaila renginių, kurie atšaukti, ne tiek dėl pinigų, bet dėl to, jog tai gražūs renginiai, kuriuose tikrai norėjosi dalyvauti, dabar ir viso užsienio kelionės nusikėlė, pavyzdžiui, Kšyštofo Pendereckio mirties minėjimas Lenkijoje, kur esu kviečiamas. Gaila atlikėjų bičiulių, kurie neturėjo etatinio darbo, ir kurie liko be jokių pajamų. Man paprasčiau, turiu etatinį darbą. Mažesnės apimties lėšos, bet jos vis tiek pareina. Aišku, ne tas atlyginimas susidaro, kokį gaudavai dirbdamas, nes didelė dalis yra mokama nuo spektaklių kiekio. Bet tie bičiuliai, kurie gyvendavo nuo koncerto iki koncerto, ir kai tų koncertų nėra, jiems visai blogai. Didelė problema yra menininkams išgyventi. Ypač laisviems menininkams.

- Nepaisant darbo Operos ir baleto teatre, Kauno muzikiniame teatre, jus taip pat galima priskirti tiems laisviems menininkams, ar ne?

- Išties, man mieliausia veikla - tų laisvų menininkų, prie kurių aš kartais ir save priskirdavau. Tai kelionės su koncertais po visą Lietuvą, pas žmones, pas nuostabias bendruomenes, bendradarbiavimas su kultūros centrais, įvairios programos, jų rengimas, vežimas į dvarus, į kamerines erdves - viskas labai greitai nusiėmė. Viliuosi, kad žmonės tiek neįsibaugins ir paskui neprireiks kelerių metų, kad publiką vėl pritrauktum prie kultūros, prie meno.

Mano rengiamose kamerinėse programose retai išgirsite užsienio autorių. Visada kažko įdomaus, naujo ieškau iš lietuvių kompozitorių - žmonėms patinka girdėti tekstus lietuvių kalba, lietuvių autorių kūrinius. Daug žinau apie tuos autorius, ir apie poetus, ir kompozitorius - galiu kažką papasakoti žmonėms, jiems tai irgi įdomu.

- Patriotiškumo, tautiškumo gija jūsų koncertinėse programose, pasirinkimuose, organizuojamuose festivaliuose eina labai seniai ir giliai. Iš kur visa tai ateina?

- Turėjau diedukus, kurie buvo ypač patriotiški, turėjau savo pirmąjį mokytoją, kuris vadovavo Tauragės tremtinių chorui, ir būdamas paaugliu dažnai patalkindavau jiems įvairiose šventėse, repeticijose. Tas augimas tarp tremtinių, pergyvenusių tokią skaudžią Lietuvos istorijos epochą, kurie pasakodavo apie tėvynės ilgesį, kurie su ašaromis akyse tardavo žodį „Lietuva“, tas negalėjo nepadaryti įspūdžio, įtakos jaunam žmogui. Ir padarė, nes ir dabar prisimenu visus jų pasakojimus, visus tuos žmones. Kartais pasirodantys pranešimai, kad iš Tauragės bičiulių miršta vienas ar antras buvęs tremtinys, mane labai paveikiai sukrečia.

Kaime gyvenant nutinka tokie įdomūs dalykai, vienaip ar kitaip vis išlenda senosios lietuvių tradicijos, pavyzdžiui, toks elementarus dalykas - niekada nesugalvotum iki kokios antros valandos dienos sekmadienį išeiti dirbti. Net mintis tokia nešauna. Mieste absoliučiai ignoruodavome šventadienį, nekreipdavome dėmesio - sekmadienis, ne sekmadienis, o čia tiesiog tavęs nesuprastų, jei pamatytų, kad bent jau žoliapjovę įsijungei sekmadienį. Ir ta bendrystė tarp kaimynų man patinka. O miesto daugiabutyje net kaimyno vardo nežinai.

- Savo sūnų ir dukrą patriotiškai auklėjate, šešiametė dukra jau Maironio eilėraščius moka...

- Ir dvimetis Jonukas, ir Gintarė labai mėgsta pasakų klausyti. Jie tas pasakas mintinai išmoksta, jei daug kartų skaitai. Tad skaitydamas dažnai įterpiu kokio nors eilėraščio ketureilį, sakau - ir tada princesė pasakė: „Graži tu, mano brangi tėvyne...“ Taip dukra išmoko visą Maironio „Lietuva brangi“. Buvo labai juokinga, net nejauku truputėlį, kai ji Kalėdų Seneliui „Lietuva brangi“ supylė.