Eveliną Hanską (Ewelina Hanska), turtingą ir kilmingą lenkę, Rusijos karūnos pavaldinę, Onorė de Balzakas (Honore de Balzac) vadino didžiausia savo gyvenimo meile. Jų romanas laiškais truko 17 metų, sujaukė abiejų gyvenimą ir baigėsi trumpa laimės akimirka.
„Poetas“
Onorė nebuvo galima pavadinti gražuoliu, tačiau tarp moterų jis turėjo pasisekimą. Dramblotą figūrą ir ne itin gražius veido bruožus visiškai kompensavo iškalbingumas, gyvas žvilgsnis ir žavesys. Jis vienu monologu arba replika galėjo užkariauti beveik kiekvieną merginą. Moterų psichologijos žinovas puikiai išmanė, ko reikia damoms, ir kiek įmanydamas naudojosi šiuo ginklu. Jo teigiamybės buvo apsiskaitymas, energingumas, turtinga vaizduotė, originalus protas ir pastabumas. Įgūdžius Onorė šlifavo nuo vaikystės. Nuo ketverių iki aštuoniolikos metų jis klajojo po internatus ir pensionatus, tėvai juo nesirūpino, ir vienintelis jo džiaugsmas buvo skaitymas. Jis kiauras dienas lindėdavo bibliotekose skaitydamas klasikus ir bandydamas pats ką nors parašyti. Dėl to bendraamžiai jį pašiepdami praminė „poetu“. Pavargęs nuo juokelių, Onorė tvirtai nutarė tapti garsiu, kad daugiau niekam nekiltų noras iš jo tyčiotis. Iš prigimties veiklus jaunuolis įgyvendino ką sumanęs: dirbdavo po 18 valandų per parą, dažniausia naktimis, prirašydavo krūvas lapų. Nepaisant to, kad savo romanuose Balzakas rašė apie 30-35 metų moteris, pats jis jautė silpnybę vyresnėms damoms. Pirmoji jaunojo Onorė moteris buvo ponia Lora de Berni (Laura de Berny), kuriai buvo apie 40 ir ji jau buvo močiutė. Lora jaunajam rašytojui buvo pirmoji meilė, motina, patarėja ir ištikima draugė. Likę tiesiog draugais, jiedu susirašinėjo iki pat jos mirties.
Nepažįstamosios laiškas
Laiškai Onorė gyvenime buvo labai svarbūs. Kai rašytojo kūrinius buvo pradėta spausdinti ir literatūrinis Paryžius jį pripažino, Balzakui kiekvieną mėnesį buvo atnešamos krūvos laiškų. Moterys maldaudavo jį parašyti dar vieną šedevrą, žavėjosi jo talentu ir kvietė į pasimatymus. Kartą, peržiūrėdamas korespondenciją, jis aptiko keistą laišką. „Jūsų siela nugyveno amžius, gerbiamasis pone,- rašė nepažįstama dama, - o juk buvau tikinama, kad jūs dar jaunas, ir panorau su jumis susipažinti... Skaitant jūsų kūrinius, mano širdis virpėjo; jūs vaizduojate tikrąją moters vertę, meilė moteriai - dangaus dovana, dieviška emanacija; mane žavi jūsų sielos subtilumas, ji jums ir padėjo suvokti moters sielą“. Ant voko nebuvo atgalinio adreso, o laiškas buvo pasirašytas lakoniškai - Svetimšalė. Kaip ir bet kuris vyras, net labai patyręs meilės klausimais, Balzakas buvo suintriguotas. Po pirmojo laiško atėjo antrasis, kuriame Svetimšalė siūlė jam toliau susirašinėti. Ji vis dar neatskleidė savo adreso, ir norėdamas patvirtinti sutinkąs toliau keistis laiškais, Balzakas turėjo įdėti skelbimą į Rusijoje žinomą prancūzišką laikraštį „Le Quotidien“.
Regis, nepažįstamoji vyrų psichologiją išmanė ne blogiau kaip Balzakas moterų. Gavęs Svetimšalės laišką, rašytojas nerasdavo sau vietos, o gavęs adresą, užvertė ją susižavėjimo kupinais laiškais. Po kiekvieno naujo laiško jis įsimylėdavo vis stipriau ir buvo pasiryžęs viskam, kad tik pamatytų mylimąją. Galbūt paslaptingoji dama ir neplanavo susitikinėti su garsiu rašytoju, bet jo ugningi prisipažinimai, kad myli, greitai padarė savo. Ji sutiko su juo pasimatyti.
Mylimoji laiške jam atsiuntė išsamias instrukcijas, kur ir kaip jis ją gali rasti. Balzakas entuziastingai nuskubėjo į Šveicariją, jie susitarė susitikti vaizdingame Noišatelio miestuke. Rašytojas apsistojo viešbutyje tiesiai priešais namą, kuriame apsigyveno Svetimšalė. Su vyru. Tačiau ištekėjusios damos statusas Balzako niekada netrikdė, o šįkart tuo labiau jam neturėjo jokios reikšmės.
Epistoliarinis romanas
Kambarinei jis perdavė raštelį, kad lauks jos ponios ant ežero kranto. Sutartą valandą įsimylėjėliai susitiko ir iš pradžių suglumo. Evelina, būtent taip vadinosi nepažįstamoji, buvo dar gražesnė, negu Balzakas įsivaizdavo. Be to, protinga, išsilavinusi ir jauna (jai buvo 32-eji, bet ji visada pasijaunindavo 5 metais) aristokratė 19 metų ištekėjo už Vaclavo Hanskio, Volynės bajorų maršalkos ir prašmatnios pilies Verchovnės kaime savininko. Tuo tarpu Balzakas, priešingai, jai iš pradžių nepatiko. Skaitydama jo romanus ir laiškus, ji įsivaizdavo jį visai kitokį - stotingesnį, aukštesnį ir gražesnį. Bet vos jam pradėjus kalbėti, ji pasidavė jo žavesiui ir suprato, kad už nepatrauklios išvaizdos slypi aistringos ir genialios prigimties žmogus, kuris kadaise ją pakerėjo. Jie toliau susitikinėjo, bet jau viešai ir dalyvaujant Evelinos vyrui. Šis nieko neįtarė ir manė, kad susitikimas su žinomu rašytoju įvyko atsitiktinai. Maža to, Hanskiai pakvietė Balzaką drauge praleisti Kalėdas Ženevoje, o kadangi kelionei reikėjo pinigų, kurie rašytojui amžinai lengvai išslysdavo pro pirštus, jis pradėjo dirbti vos ne kiaurą parą. Honorarų vos užtekdavo išlaidoms padengti. Beje, būtent dėl troškimo pamatyti mylimąją dienos šviesą išvydo nauji puikūs kūriniai.
Argi Evelina galėjo atsilaikyti prieš tokį spaudimą? Šventės išvakarėse ji pasidavė ir padovanojo rašytojui kelias artumo valandas, kurių jis maldavo. Onorė buvo devintame danguje iš laimės. Bet euforija truko neilgai. Hanskiai turėjo tęsti kelionę po Europą. Meilužiai tuomet dar nežinojo, kad išsiskiria ilgiems aštuoneriems metams. Balzakas iš Paryžiaus rašė laiškus, jie drauge kūrė ateities planus, svajodami, kokie bus laimingi, kai Evelina taps laisva. Jos vyras buvo 17 metų vyresnis, taigi visai galėjo ne pernelyg tolimoje ateityje žmoną palikti našle.
Bet metai ėjo, įsimylėjėliai susirašinėjo, o abiejų gyvenimas tekėjo sava vaga. Evelina prižiūrėjo vyrą ir namus. Onorė bendravo su gražiomis aukštuomenės moterimis. Kartą ilgai lauktas lenkės laiškas neatėjo, ir Balzakas susirūpino. Jis kreipėsi į garsų to meto Prancūzijoje burtininką, kuris jam išpranašavo liūdną žinią. Ir išties, netrukus rašytoją pasiekė vokas su juodu antspaudu, jame buvo pranešimas, kad mirė Vaclavas Hanskis. Nepaisant to, kad V.Hanskio jam buvo gaila, Balzakas su palengvėjimu atsiduso. Pagaliau jo Evelina laisva. Jis parašė jai santūrų atsakymą, stengdamasis nuslėpti jį užplūdusį džiaugsmą, ir paprašė susitikti. Jis pamiršo jį kamavusias ligas, kuriomis susirgo dėl nesaikingo kavos gėrimo (Balzakas manė, kad kava - būtinas rašytojo atributas), naktinio gyvenimo ir neįsivaizduojamai didelio darbo krūvio. Silpstantis senukas, kuriuo jis tapo 43-ejų, vėl virto aistringu, nekantrumu degančiu jaunu įsimylėjėliu. Tačiau Evelinos nuotaikos buvo kitokios. Ji tik parašė: „Jūs laisvas“. E.Hanska gedėjo vyro ir nebuvo pasirengusi atnaujinti santykių su Balzaku. Be to, kliūtis galimai santuokai su prancūzu buvo imperatorius Nikolajus I, kuris galėjo vienu įsaku atimti iš E.Hanskos visas privilegijas ir turtus, ir velionio vyro giminės, nesutinkantys, kad visas jo turtas atitektų Evelinai. Jie grasino našlę išskirti su jos vienintele dukra Ana.
Vėl drauge
Tik po daugelio mėnesių E.Hanska leido Balzakui atvykti į Rusiją. Ligotas, kenčiantis, netikėtai užkluptas rusiško šalčio, jis vis dar sugebėjo ją įtikinti susituokti. Jis net nebegalėjo rašyti, visos jo mintys sukosi tik apie Eveliną. Penkerius metus jie buvo priversti susitikinėti slapta ir keliauti per sienas išgalvotais vardais, kol imperatorius pagaliau davė sutikimą jiems tuoktis. Dėl to E.Hanskai teko dukters naudai atsisakyti dvaro Verchovnėje. 1850 m. kovo 14 d., praėjus 17 metų po pažinties, jie susituokė Šv.Barboros bažnyčioje apskrities centre Berdyčeve. Balzakas rašė: „Vedžiau vienintelę moterį, kurią mylėjau, kurią myliu dar labiau ir mylėsiu iki mirties. Manau, ši sąjunga - Dievo dovana už daugybę man likimo atneštų negandų, už darbo metus, už patirtus ir įveiktus sunkumus. Neturėjau nei laimingos jaunystės, nei žydinčio pavasario, užtat laukia nuostabiausia vasara ir šilčiausias ruduo“.
Deja, jo viltims nebuvo lemta išsipildyti. „Nuostabi vasara“ praėjo kančiose, o ruduo taip pat neatėjo. Evelina, vos tapusi žmona, iškart virto slauge. Gydytojai rašytojui diagnozavo „širdies hipertrofiją“, jis nebegalėjo vaikščioti, skaityti, rašyti... E.Hanska žinojo, kad Balzakas pasmerktas, bet jautė, kad turi būti šalia ir padėti, palengvinti paskutinius jo gyvenimo mėnesius. Rugpjūtį jis mirė.
Balzakas žmoną paskyrė vienintele paveldėtoja, bet paliko jai tik didžiules skolas. Norėdama jas sumokėti, ji pardavė turtą, kurį dar turėjo Rusijoje, ir su dukra bei žentu persikėlė į Paryžių, kur ėmė rūpintis Balzako motina. Visus 30 metų, kuriuos dar nugyveno po vyro mirties, Evelina rūpinosi jo atminimo ir kūrybos įamžinimu.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
