N.Portman eina savo keliu

- Natali, Holivude įgijote „geros mergaitės“ reputaciją. Nors jūsų pirmas vaidmuo kine buvo narkotikų prekeivio dukros...

- Laimė, mano jaunystės laikais nebuvo socialinių tinklų. Galėjau ramiai kur nors išeiti su draugais ir net kaip reikiant pasigerti, bet pasaulis apie tai nebūdavo tuoj pat informuojamas!

- Tikriausiai jūsų vaikystė buvo laiminga...

- Tai tiesa. Aš - vienintelis vaikas šeimoje, ir mano tėvai galėjo vedžioti mane į atrankas. Jei vaikų būtų buvę daugiau, kažin ar jie būtų turėję laiko visiems. Mano mama - namų šeimininkė, todėl ji galėjo važinėti su manimi į filmavimą. Tėtis, gydytojas ginekologas, daug dirbo, bet laisvadieniais taip pat būtinai mane aplankydavo. Tėvai visada dalyvavo mano gyvenime. Ramus, normalus gyvenimas, iš tiesų toks nepanašus į vaikystę daugybės vaikų, kurie taip pat anksti pradėjo filmuotis.

- Pernai jūs persikėlėte į Paryžių, kai jūsų vyras Benžamenas Milpjė (Benjamin Millepied) priėmė pasiūlymą tapti Paryžiaus operos teatro baleto trupės direktoriumi...

- Iš pradžių, kol vyko derybos, galvojau: kaip puiku gyventi Paryžiuje, kiek žmonių apie tai svajoja. Aš dažnai būdavau tame mieste, taip pat savo reikalais, mat atstovauju garsiems prancūzų mados namams. Bet viena yra atvažiuoti, o kita - gyventi. Ir tik persikrausčiusi supratau, koks didžiulis skirtumas tarp mūsų, amerikiečių, ir prancūzų. Prancūzijoje vyrauja kone religinis požiūris į meilę, laisvę ir visokius intelektualius dalykus. Man labai patinka, kad vakarieniaudami visi nori ne šiaip šnekučiuotis, o kalbėtis apie ką nors rimta. Ir dar man labai patinka, kad mano vaikas prašo po pamokų nuvesti jį į Pompidu centrą, o ne sporto ar vaikų aikštelę. Tokių aikštelių Paryžiuje beveik net nėra.

- Kaip jūs vertinate prancūzes? Yra ko iš jų pasimokyti mados, stiliaus klausimais?

- Prancūzės išsiskiria įgimtu skoniu. To neišmokysi. Bet aš bandau bent truputį jas pamėgdžioti.

- Kodėl jūs metėte kiną kaip tik tuo metu, kai atsidūrėte šlovės viršūnėje, nusifilmavusi antrojoje „Žvaigždžių karų“ trilogijoje?

- Nusprendžiau, kad geriau tapsiu protinga negu kino žvaigžde. Ir nebijojau, kad mokslas koledže gali sugriauti mano aktorinę karjerą. Aš labai mylėjau tuos, su kuriais man tada teko dirbti. Bet ši patirtis buvo nelengva - kuriant „Žvaigždžių karus“ nelabai supratau, ką reikia daryti su visais tais specialiaisiais efektais ir „žaliais ekranais“. Man buvo 16 metų ir jaučiausi nejaukiai. Tada ir nusprendžiau, kad turiu eiti mokytis. Juolab buvau priimta į Harvardo psichologijos fakultetą. Žinote, Harvardas - tai geriau už Holivudą, ten visi iki vieno, ir studentai, ir dėstytojai, yra savotiškos žvaigždės. Labai talentingi ir nepaprasti žmonės. Turiu daug koledžo laikų draugų. Kompozitorių, mokslininkų, ekonomistų, gydytojų. Palyginti su tuo, ką daro jie, mano įnašas - lašas jūroje. Aš juk pradėjau filmuotis 11 metų - pas Liuką Besoną (Luc Besson) „Leone“. Jis man pakeitė aktoriaus meistriškumo mokyklą. Juk aktoriaus profesijos taip niekur ir nesimokiau. O psichologija - mokslas, kuris man profesijoje labai padeda.

- Asmeninį aktorinį triumfą patyrėte 2011 m., kai pasirodė Dareno Aronofskio (Darren Aronofsky) filmas „Juodoji gulbė“. Suvaidinote baleriną, turinčią labai rimtų psichikos problemų.

- Žinote, aš nuo vaikystės mėgau baletą ir mokiausi jo kelerius metus. Bet vaikystėje baletą vertini kaip kažką rožinio, orinio, lengvo ir nežemiško. Ir tik ruošdamasi filmuotis „Juodojoje gulbėje“ supratau, kiek tas pasaulis niūresnis. Pradėjau ruoštis daugiau kaip prieš metus. Repetavau su buvusia balerina iš Niujorko baleto trupės. Po aštuonias valandas per dieną. Taip pat kelias valandas tiesiog treniruodavau kojų pirštus, kad galėčiau šokti su puantais. Tai baisus išradimas. Nusilupo visi nagai nuo kojų pirštų, pėdos apaugo nuospaudomis. Žiaurus buvo tas procesas. Be to, susilaužiau šonkaulį. Bet visa tai yra niekai, palyginti su tuo, kokių traumų patiria profesionalios balerinos. Ir kokį kenčia skausmą, kad tik toliau galėtų šokti scenoje. Juk tai neįtikėtinai sunku - pasiekti tam tikrą lygį, gauti išsvajotas partijas. Mano vyras ilgai šoko Niujorko miesto baleto trupėje, tapo žvaigžde. Aš daug iš jo išmokau. Svarbiausia - jis įvedė mane į tą pasaulį, panardino į jį visą visutėlę.

- O jums teko iš profesionalų išgirsti, kad, atseit, balerina niekada netapsite?

- Ir dar kaip! Aš juk žemo ūgio, mano trumpos kojos ir rankos. O balete, bent Niujorko, idealas - aukšta ir labai liesa balerina. Todėl mane visais būdais buvo bandoma „ištempti“. Kasdien gaudavau instrukcijų, kaip dar labiau sulysti, kaip nieko nevalgyti, bet nesusirgti. Kad galva nesvaigtų ir nepykintų. Kad ir kiek stengiausi, vis tiek visi buvo nusiteikę skeptiškai: na, ne, kokia iš jos balerina? Bet vieną gražią dieną staiga pradėjau gauti komplimentų, kai jau ir nesitikėjau jų sulaukti.

- O dar tada sklandė gandai, kad žiaurus režisierius tyčia bandė supykdyti jus ir Milą Kunis, kuri vaidina jūsų varžovę.

- Tai tiesa. Jis kalbėjo Milai, kad ji geriau už mane susidoroja ir yra talentingesnė. O man - tą patį apie mane. Ir jei mes su Mila nebūtume buvusios draugės daugybę metų, jam galbūt ir būtų pavykę mumis manipuliuoti, kaip svajojo. Bet mes nuduodavome, kad klausome jo ir tikime, o paskui juokdavomės aptarinėdamos jo bandymus mus sukiršinti.

- O dabar ar kartais toliau nešokate baleto? Namuose nėra, tarkime, baleto stovo?

- Ne. Šoku vien dėl malonumo. Vakarėliuose, su draugais. Baletą labiau patinka žiūrėti. Labai mėgstu klausytis muzikos, klasikinės, hiphopo - iš esmės bet kokios. Ir labai daug skaitau. Be to, senamadiškai, nemėgstu elektroninių skaityklių, man labiau patinka rankose laikyti tikrą knygą.

- Buvo kalbama, kad persikėlusi į Paryžių pametėte savo „Oskarą“...

- O, ne, aš tiesiog neatsimenu, kur jis. Niekada nestačiau savo „Oskaro“ ant židinio ar dar kur nors į garbingą vietą. Ne, suprantama, tai didelė garbė bet kuriam aktoriui, bet kaip galima nustatyti, kuris meno kūrinys geresnis, - neįsivaizduoju. Tai ne lenktynės ir ne varžybos, esu įsitikinusi šimtu procentų.

- Negali būti, kad jums būtų tas pats, ar sėkmingas jūsų filmas. Juk jūs labai ambicingas žmogus.

- Man patinka, kai žmonės, taip pat mano pastangomis, gali leisti sau porą valandų užsimiršti ir panirti į filme pasakojamą istoriją. Bet niekada nesvaigstu dėl sėkmės. Teko patirti ir fiasko, ir nesėkmių, ir puikiai suvokiu, kad tie patys žmonės, kurie man plojo, šiandien gali mano darbą sumaišyti su žemėmis. Nors, aišku, prisipažįstu, tai visada labai skaudu. Plojimai skamba daug geriau negu švilpesys ir keiksmai.

- Kitaip nei kitos garsios mamytės, jūs visai nepasakojate apie savo vaiką...

- Man patinka būti mama. Motinystė mane smarkiai pakeitė. Svarbiausia, ką sužinojau tapusi motina: vaiko gimimas kiekvienam reiškia visai ką kita. Supratau, kad taisyklių, tinkamų visiems, nėra. Na, išskyrus vieną - nepakenkti vaikui. Kiekviena mama turi teisę pati spręsti ir nepaisyti kieno nors nuomonės. O tėvų triūso ir karjeros suderinimo problema jaudina ne tik moteris, bet ir vyrus, tėvus.

- Gimus sūnui jūs kurį laiką sėdėjote namie ir nesifilmavote.

- Taip, man buvo nepriimtina filmuotis, tarkime, laukiantis. Arba iškart po mažylio gimimo. Taigi nesifilmavau beveik dvejus metus. Ir tai buvo nuostabus laikas, kurį praleidau su artimaisiais. Aš žinau, kad viskas banguoja. Aktoriaus profesijoje ramybę keičia aktyvumas ir priešingai. Suvokiu, kad gana daug jau pasiekiau ir todėl galiu sau leisti daryti tik tai, ko noriu. Išmėginti ką nors nauja - pavyzdžiui, režisūrą. Patenkinti savo interesą ir savo smalsumą. Šiame pasaulyje turiu savo kelią ir niekada to nepamirštu.

Pagal užsienio spaudą parengė Milda Kunskaitė