Neprilygstamas talentas, nešantis šviesą

Žiaurus tėvas ir nelaiminga vaikystė

L. van Bethovenas gimė 1770 m. gruodžio 17 d. Bonoje, muzikalioje šeimoje. Jo tėvas Johanas van Bethovenas buvo gan talentingas tenoras, kurį pasiturintys žmonės kviesdavo mokyti jų vaikus muzikos.

Dažnai kompozitoriaus tėvas yra vaizduojamas tik kaip nevykėlis, girtuoklis ir despotas. Taip, Johanas buvo despotiško būdo. Pastebėjęs savo 4 metukų sūnaus unikalius gabumus muzikai, nutarė jį užauginti muzikos vunderkindu, antruoju Mocartu. Bet esmė yra ta, kad berniukas išties buvo gabus muzikai, ir tėvas tą matė, kitaip jokios daug valandų trunkančios pamokos nebūtų padėjusios Liudvigui tapti didžiu kompozitoriumi. Diena po dienos, nuo ryto iki nakties jis sėdėdavo prie klavesino, perrašinėjo partitūras, mokėsi griežti smuiku, muzikos teorijos. Aštuonerių berniukas jau pradėjo užsidirbti koncertuodamas, dešimties jau virtuoziškai skambino fortepijonu ir buvo priimtas vargonininku į vieną pagrindinių miesto bažnyčių. Trylikos Liudvigas griežė smuiku, altu ir violončele valdovo rūmų kapeloje.

Tiesa, būtent kompozitoriaus talentą Johanas įžvelgė ne iš karto, čia jam padėjo Liudvigo mokytojas Kristianas Gotlobas Nefė (Christian Gotlob Neefe), mokęs berniuką muzikinio rašto.

Iš tėvo negaudamas užtektinai šilumos ir meilės, paauglys būdavo amžinai paniuręs, atšiaurus, vengdavo žmonių. Deja, 1787 m. mirė Liudvigo mama ir mylima Johano žmona Marija Magdalena. Po to kompozitoriaus tėvas palūžo. Jis pradėjo girtauti, palaipsniui ristis žemyn ir Liudvigui teko išlaikyti ne tik jį, bet ir savo brolius. Kai tėvas galutinai prasigėrė, 17-mečiui L.Bethovenui arkivyskupo nurodymu buvo perduota tėvo alga ir jo pareigos miesto orkestre. Taip jaunuolis faktiškai tapo šeimos, tiksliau, to, kas iš jos liko, galva. Tai nebuvo lengva. Todėl, kai jaunasis muzikantas sulaukė galimybės vykti mokytis į Vieną, jis su džiaugsmu paliko Boną, savo vaikystės miestą.

Kurčias kompozitorius

L.van Bethovenas ne visada buvo kurčias, kaip įsivaizduoja daugelis. Jo klausa pradėjo prastėti maždaug nuo 26 metų, vėliau vis sunkiau, bet girdėjo, o iki 50-ies visiškai apkurto. L. van Bethovenas naudojosi specialiu klausomuoju vamzdeliu, kuris buvo gana gremėzdiškas ir nepatogus nešiotis.

Pradėjęs kursti ir supratęs, jog tai nepagydoma, kompozitorius pajuto neviltį. Liudvigas labai bijojo, kad kiti sužinos apie jo kurtumą, pradėjo atsisakinėti groti ir diriguoti. Jis net galvojo apie savižudybę, bet ilgainiui susitaikė su savo likimu, išmokęs gyventi kurčias.

Svarbiausia, neįvyko tai, ko kompozitorius ypač bijojo. Taip, jis negirdėjo garsų, bet muzika nedingo, ji jo galvoje skambėdavo nuolatos. Jis kūrė, dantimis įsikandęs vieną plonos lazdelės galą, o kitą atrėmęs į rojalio korpusą, kad jaustų vibraciją. Nuostabiausius savo kūrinius jis sukūrė būtent tuo laikotarpiu, kai jo klausa sparčiai nyko. Taigi, Dievo planai išties nežinomi...

Nuskurdęs genijus

L.Bethovenas niekada nebuvo labai turtingas. Bet ne todėl, kad nieko neuždirbdavo. Tiesiog kompozitorių mažai domino įvairios buitinės vertybės. L.Bethovenas visada galėdavo padėti draugams finansiškai, jei tiems trūkdavo pinigų. Savo gan sunkiai besiverčiančią šeimą Liudvigas išlaikė iki pat mirties. L.Bethovenas savo nevykėliui sūnėnui, kurį labai mylėjo, testamentu net paliko Austrijos nacionalinio banko akcijų, nors pats, kaip dažnai pasakojama, mirė lovoje apniktas blakių. Kompozitoriaus būstas, priešingai paplitusiai nuomonei, nebuvo toks jau vargingas. Jis gyveno erdviame bute, kuris anksčiau priklausė Austrijos armijos generolui.

L.Bethovenas jaunystėje atrodė labai keistas, beje, toks ir liko iki gyvenimo pabaigos Jis taip niekada ir nevedė, nors piršosi ne kartą. Kompozitoriui net užmegzti romaną buvo sudėtinga, mat jis išties išvaizda smarkiai skyrėsi nuo to meto kavalierių - buvo bet kaip apsirengęs, nevalyvas, su kupeta išsitaršiusių plaukų, vaikščiodavo gatvėmis mostaguodamas rankomis, tarsi diriguotų ir po nosimi kažką bumbėdamas. Jo namuose visada viešpataudavo siaubinga netvarka: visur mėtėsi natų sąsiuviniai, rašalinės, baldai buvo sustumdyti bet kaip. Tačiau labiausiai stebino rojalis, iš kurio į visas puses styrojo nutrūkusios stygos - instrumentui buvo sunku atlaikyti kompozitoriaus skambinimą, kupiną nepaprastos aistros.

L.Bethovenui visiškai nerūpėjo išoriški dalykai, jį domino tik kūryba. Muzikas dažnai likdavo nesuprastas, jo kūriniai dėl sudėtingumo dažnai nebūdavo deramai įvertinti, todėl jis rašė muziką sau. Savo laiškuose ir užrašuose, skirtingai negu, tarkime, V.A.Mocartas, kuris žodį „muzika" visada rašydavo prancūziškai, la musique, L.Bethovenas rašo die Kunst (vok. „menas"). L.Bethovenui muzika buvo dieviškas ir šventas menas.

Vienišas ir nelaimingas

Deja, nors kompozitoriui per visą gyvenimą neteko patirti tikros abipusės meilės, bet gyvendamas viltimis ir svajonėmis apie ją, jis kūrė pribloškiančius kūrinius, persmelktus gilių vienišos širdies jausmų. Jis visą gyvenimą svajojo apie meilę, puoselėjo mintis apie moterį, kuri taps jo Mūza, jo likimu ir jo vaikų motina. Deja, nepavyko. Jis buvo linkęs dažnai susižavėti, tačiau romanai visada baigdavosi fiasko. Nors L.Bethovenas nuolatos būdavo įsimylėjęs, deja, vis pasirinkdavo netinkamas moteris - tai aristokratę, kurios vesti negalėjo dėl visuomeninės padėties, tai ištekėjusią moterį arba priekabią savimylą dainininkę. Bet dažniausiai L.Bethovenas įsimylėdavo savo jaunas mokines, kurios akimirką susižavėdavo maestro, bet netrukus kaip peteliškės nuplasnodavo pas kitus. Labai dažnai damoms jis būdavo tik priemonė savanaudiškiems tikslams pasiekti. Ir iki soties prisižaidusios su daug žadančio genijaus jausmais, ištekėdavo už žemiško turčiaus.

Genijaus ir koketės meilė

Džuljeta Gvičardi (Giulietta Guicciardi), 17-metė italų kilmės aristokratė, atvykusi į Vieną iš provincijos, svajojo tapti pianiste ir ieškojo gero mokytojo, o geresnio už L.Bethoveną negalėjo nė norėti. L.Bethovenas neatsisakė duoti keletą pamokų jaunai žaviai merginai, beje, nemokamai. Kaip padėkos ženklą Džuljeta mokytojui padovanojo keletą pačios siuvinėtų vyriškų marškinių. L.Bethoveną tai sujaudino iki širdies gelmių. Jis jau juto, kaip jo širdyje įsiliepsnoja meilės savo mokinei kibirkštis. Tačiau tai visiškai nepadarė įtakos jos muzikinių gabumų vertinimui. Kai maestro būdavo nepatenkintas merginos skambinimu, jis mėtydavo natas ant grindų, rėkaudavo, demonstratyviai nusigręždamas nuo mokinės, o ši nuolankiai tylėdavo, nuo grindų rinkdama natų sąsiuvinius. Paskui jis nuoširdžiai gailėdavosi, rašydavo Džuljetai meilės laiškus, prašydamas atleidimo. Jis jautėsi beveik laimingas, jam atrodė, kad ji taip pat jį myli... Pagautas jausmų, L.Bethovenas pradėjo rašyti naują sonatą, kurią nutarė paskirti Dž.Gvičardi. Klausydamiesi ir gėrėdamiesi „Mėnesienos sonata", nedaugelis susimąsto, kokia asmeninė drama slypi už kiekvienos natos, kiekvieno šio garsaus kūrinio takto. Kurti ją pradėjo apimtas didžios meilės, susižavėjimo ir vilties, o štai savo šedevrą L.Bethovenas baigė įpykęs ir apimtas didžiausios nuoskaudos. Lengvabūdiška mergina, kuriai tikriausiai greitai nusibodo sudėtingas mokytojo ir mylimojo charakteris, ir kurią ėmė nervinti jo kurtumas ir rauplių išdarkytas veidas, užmezgė romaną su 18-mečiu grafu Robertu fon Galenbergu. Šis taip pat muzikavo ir kūrė labai vidutiniškas muzikines pjeses. Atsisveikinimo laiške L.Bethovenui Džuljeta rašė: „Palieku genijų, kuris jau nugalėjo, ir einu pas genijų, kuris dar kaunasi dėl pripažinimo. Noriu būti jo angelas sargas!"

„Nemirtinga mylimoji"

Genialiajam kūrėjui ne kartą teko būti pažemintam moterų...Kompozitoriui mirus tolimiausiame jo rašomojo stalo kampe buvo rastas ilgas, 10 puslapių, laiškas „nemirtingajai mylimajai". Kas ta garsiojo laiško herojė, menotyrininkai nesutaria iki šiol. Kai kurie yra linkę manyti, kad tai - Antonija Brentano (Antonie Brentano), kiti - kad Žozefina Brunsvik (Josephine Brunsvik), Džuljeta Gvičardi, Mari Erdedi (Marie von Erdoedy)... Tačiau tikroji moters, kuriai adresuotas šis laiškas, tapatybė yra neatskleista iki šiol. Tai paslaptis, kurią genijus nusinešė į kapą. O gal laiškas apskritai skirtas ne konkrečiai moteriai, o tikrajai nemirtingai didžiojo kompozitoriaus mylimajai - Muzikai?

L.Bethoveno žinia žmonijai

Kompozitorius gyveno neramiais laikais, pasaulyje gausėjo smurto, karų, bado, suiručių... Nors kada pasaulyje to nebuvo? L.Bethovenas buvo tas, kuris tamsos karalystėje žmonėms nešė šviesą. Nugalėjęs savo kančias, jis visiems įrodė, kad negalima pasiduoti, leistis sugniuždomiems gyvenimo aplinkybių. Negalima teisintis tuo, kad pasaulyje viešpatauja blogis. L.Bethovenas sakė nežinantis kito didybės požymio, tik gerumą.

Geriausiai savo pažiūras ir principus kompozitorius išreikšdavo muzika. Nemirtingo šedevro, kuris tapo didžiojo kompozitoriaus vizitine kortele, idėją jis puoselėjo ilgiau kaip du dešimtmečius. Iš pradžių nemirtingoji „Odė džiaugsmui" turėjo papuošti dešimtąją arba vienuoliktąją simfoniją (kompozitorius sakė jas parašęs, bet rankraščiai nebuvo rasti), bet vis dėlto įtraukė ją į Devintąją simfoniją. Pirmą kartą „Odė džiaugsmui" kartu su Devintąja simfonija nuskambėjo 1824 m. Nepaprasto susižavėjimo apimtos publikos ovacijas pavyko nutraukti tik padedant policijai. Ant Devintosios simfonijos partitūros L.van Bethovenas užrašė: „Gyvenimas yra tragedija. Tegyvuoja gyvenimas!"

Herojaus mirtis ir gyvenimo triumfas

1826 m. rudenį L.Bethovenas atgulė į ligos patalą. Ilgas gydymas ir trys sudėtingiausios operacijos nepadėjo - po pusmečio didysis muzikos genijus Liudvigas van Bethovenas mirė. Kompozitoriui mirus jo palydėti į paskutiniąją kelionę susirinko gausybė žmonių. L.Bethoveno gimtadienis ir jo mirties diena iki šiol pažymimi grandioziniais koncertais. Apie jį yra sukurta daugybė pjesių, eilėraščių, knygų.

Kompozitoriaus amžininkai puikiai suprato, kad jis yra genijus, kad jis - ne toks, kaip visi, kad jis yra ypatingas žmogus. Jis mirė, bet jo muzika gyvens amžinai, įkvėpdama ateities kartas.