- Ar nesunku buvo iš sporto aplinkos nerti į muzikos pasaulį? - „TV publika“ paklausė Dalios Belickaitės.

Muzika visada buvo mano gyvenime. Nuolat klausydavausi jos per įvairius kanalus, jei ne per televiziją, tai per ausinuką visada skambėdavo dainos iš įvairių muzikos platformų, per „YouTube“. Tad dabartinis darbas 2TV kanale man ne tiek darbas, kiek malonumas - tiesiog smagu ateiti ir pristatyti muzikos naujienas. Ir mūsų komanda šauni, jaučiuosi taip, lyg ne keletą mėnesių, o labai seniai čia dirbčiau.

- Kaip manote, koks yra 2TV žiūrovas? Į kokį orientuojatės?

- Manau, į visokį, nesame nusitaikę į vieną kurią nors amžiaus grupę. Juk visiems smagu pasiklausyti muzikos, ypač namie, kai tvarkomės, ar gaminame, norisi smagaus fono. Muzikos norisi ir vakare sėdint su draugais bei žaidžiant žaidimus. Visos muzikos naujienos, kurias pristatome, man pačiai įdomios, jas pasakoju tiek savo sesėms, tėvams, tiek savo draugėms - visiems įdomu. Tad, manau, visiems aktualu sužinoti ir Lietuvos, ir pasaulio muzikos naujienas.

- Vis labiau tolstate nuo krepšinio, ar ne? Žaidėte, bet nebežaidžiate, nebėra ir laidos „Žalgiris TV“.

- Krepšinio jau keletą metų nebežaidžiu. Bet niekada nenutolsiu nuo jo. Mano dvi jaunesnės sesės žaidžia krepšinį, vyresnioji sesė šoka krepšinio palaikymo komandoje. Mano draugė žaidžia krepšinį, aš pati „Žalgiryje“ dirbu, tiesa, dabar viskas yra sustoję, ir išties esu atitolusi nuo krepšinio, bet juk ir visas pasaulis dabar atitolęs nuo sporto. Dabar tokia keista didelė pertrauka visiems susidarė. Krepšinis man visada bus pirmas sportas, kuris mane išaugino ir kuris man visada bus artimas. Man visada jautru žiūrėti krepšinio rungtynes.

- Ar dar grįšite į „Žalgirio TV“, kai į areną grįš ir krepšinio komanda?

- Labai norėčiau. Tikiuosi, jog galėčiau suderinti savo veiklas, nors dabar sunku užbėgti įvykiams už akių, nes neaišku, kada grįš „Žalgiris“, kaip grįš, kada krepšinis bus pradėtas žaisti, ar apskritai bus žiūrovai. Bet smagu būtų kažkiek laiko praleisti ir ten. Krepšinis man yra kažkas tokio, žodžiais nenusakomo, „Žalgiris“ - mano pirmoji komanda, mano vaikystės komanda.

- Jūsų sužadėtinis Edvinas Šeškus - taip pat krepšininkas. Jis ir kitą sezoną liks Taivane? O gal grįš žaisti į Lietuvą?

- Šiuo metu jis yra Lietuvoje, nes krepšinio sezonas Taivane, kur jis žaidžia, yra pasibaigęs. Būtų smagu, jeigu jis Lietuvoje žaistų, bet žinau, kad jam sąlygos yra žymiai geresnės Taivane, todėl jo nestabdau. Mes abu kol kas nesame pasiruošę mesti savo svajonių, savo darbų, kad vienas paskui kitą keliautume. Mums kol kas gerai taip, kaip yra.

- Kiek sporto jūsų gyvenime yra šiandien?

- Labai daug - sportuoju kiekvieną dieną. Arba bėgu krosą, arba namie mankštą padarydavau, kai sporto klubai buvo uždaryti, o kai tik atsidarė - einu į sporto salę. Gyvename šiek tiek už miesto, miškelių pilna bėgioti - tuščia, nieko nėra, galiu niekieno netrukdoma bėgti krosą.

- Maniau, jog po tokių sunkių traumų, kai buvo plyšę abiejų kelių kryžminiai raiščiai, juos labai saugote. Vadinasi, jie visiškai atsistatė, viskas gerai?

- Iš tikrųjų man turbūt visą gyvenimą juos reikės prižiūrėti. Mes su draugu juokiamės, kad abiem, kaip kokiems senukams, keliai jau nelaiko, skauda, pasėdim sulenkę kelius - iš karto skausmas atsiranda. Tai jau visam gyvenimui, todėl reikia palaikyti fizinę formą, kad mažiau skaudėtų ir kad raumenys kompensuotų tuos skausmus.

- Ta prasme, sportas jus gydo?

- Taip, tiek fiziškai, tiek morališkai.

- Jei reikėtų sudaryti labiausiai patinkančios muzikosTOP3, koks jis būtų?

- Negalėčiau pasakyti, nes dainas renkuosi pagal nuotaiką. Mėgstu įvairius muzikos stilius. Nė vieno neišskiriu, tiesiog, kai užsikabinu už kokios nors dainos, jos ir klausau. Vienąkart gali patikti repas, kitą gal koks popsas, džiazas.

- O krepšininkų TOP 3?

- Pirmoje vietoje, aišku, mano draugas - Edvinas Šeškus. Antras - Šarūnas Jasikevičius, o trečioje vietoje eitų Mantas Kalnietis, kuriuo nuo vaikystės labai žaviuosi.

- Bet viename interviu juokdamasi esate prisipažinusi, jog dirbdama „Žalgiris TV“ pirmą kartą labiausiai bijojote kalbinti Šarūną Jasikevičių.

- Pradžioje taip ir buvo. Kalbant su krepšininkais ar treneriais, reikia sulaukti tinkamo momento, geros nuotaikos. Nes jei po pralaimėjimo jie susierzinę, o tu paklausi kokios nors nesąmonės, jie tau taip pat ir atsakys. Pamenu, yra buvę ir tokių momentų, kai važiuodavau su komanda į užsienį ir po pralaimėjimo reikėdavo kalbinti Šarūną Jasikevičių. Galvodavau - ai, yra užsienio žurnalistų, tegul kalbina, aš mikrofoną tiesiog palaikysiu.

- Studijuojate Sveikatos mokslų universitete. Kuo būsite?

- Esu ketvirtame kurse, kaip tik baigiu bakalauro studijas, jau parašiau ir darbą - reikės tik apsiginti. Mano specialybė - sveikatingumas ir asmeninis treniravimas. Ar būsiu asmenine trenere? Galbūt, jei taip pasisuks. Tam turiu daug asmeninės patirties iš tų laikų, kai pati sportavau. Tikiuosi, kad tai bus vienas iš tų planų, kurį kažkada įgyvendinsiu.

- Ar Lietuvoje populiaru, kaip užsienyje, samdytis asmeninį trenerį?

- Manau, dabar visi žmonės, norintys sportuoti, supranta, jog reikia turėti asmeninį trenerį, ypač pradžioje, kai pradedi sportuoti ir galbūt dar nelabai žinai, kaip teisingai atlikti pratimą, kad savęs nesužalotum, o sau padėtum. Treneris tikrai reikalingas, aišku, geras. Šiais laikais labai daug jų, todėl reikia mokėti atsirinkti.