Moteris juodais drabužiais: tamsūs neprilygstamosios Koko Šanel biografijos faktai

Kažin ar tada kas nors galėjo įsivaizduoti, kad ta mažylė išgarsės visame pasaulyje ir įvykdys moteriškos mados revoliuciją, moteris išmokys būti laisvesnėmis, milijonų širdis pavergs nestandartiniu požiūriu į drabužius, šukuosenas ir gyvenimą apskritai. Ji dosniai dalijosi su pasauliu savo mintimis ir pažiūromis į madą, kūrė vis naujas savo biografijos detales ir visaip slėpė tai, kas galėjo pakenkti jos reputacijai.

Beveik tikras vardas

Koko Šanel niekada neslėpė, kad gali labai laisvai elgtis su savo biografijos faktais. Išgarsėjusi visame pasaulyje ji nutarė, kad dėl vardo ir nuopelnų turi visišką teisę apie save kurti legendas. O svarbiausia, netrukus pati pradėjo jomis tikėti. Greitai jau niekas nebežinojo, kur jos pasakojimuose yra teisybė, o kur prasimanymas.

Ji gimė Somiure, vargšų prieglaudoje, ir daugybę metų pasakodavo, kad tėvas vaikystėje ją vadino Koko, „viščiuku". O tiesa yra ta, kad tėvas vaikų nemylėjo ir su jais nesielgė švelniai, juolab neišgalvodavo jiems kokių nors meilių pravardžių. O vardą ji gavo dirbdama kavinėje ir bandydama tapti dainininke. Lankytojai ypač pamėgo dainas „Ko Ko Ri Ri" ir „Qui qua vu Coco", taigi netrukus ir ją pradėjo vadinti Koko, o vėliau pravardę ji pavertė savo vardu.

Tiesa ir pramanai apie „Chanel 5"

Koko Šanel mėgo pasakoti, kaip savo kvepalams kūrė etiketę ir rinkosi buteliuką. Visų originalių kvepalų kūrimo paslapčių ji, aišku, neatskleisdavo, tačiau niekas neabejojo, kad moteris, padovanojusi amžininkėms „mažą juodą suknutę" ir laisvę rengtis taip, kad būtų patogu, pati sugalvojo ir kvepalų formulę. O ji koketiškai šypsodavosi ir atsakydama į komplimentus neskubėdavo pasakoti apie tai, kaip parfumeris Ernestas Bo (Ernest Beaux), su kuriuo ją kadaise supažindino kunigaikštis Dmitrijus Romanovas, jos užsakymu sukūrė keletą moteriškumą simbolizuojančių kvepalų variantų, o ji tik pasirinko kompoziciją nr. 5. Bet reikia pripažinti šios nuostabios moters nuopelnus - būtent ji surengė restorane neįprastą kvepalų pristatymą: kai pro staliuką, prie kurio sėdėjo pati K.Šanel, Ernestas Bo ir dar keli draugai, praeidavo moteris, Koko paspausdavo pulverizatorių. Nė viena gražiosios lyties atstovė neliko abejinga nepakartojamam aromatui. Kvepalų komercinė sėkmė buvo tiesiog pribloškianti.

Neapykanta Elzai Skiapareli

Žiūrint į šią žavią moterį, buvo sunku įsivaizduoti, kad ji galėtų bjauriai pasielgti. Miela ir moteriška, žaviai trapi Koko darė kone angelo įspūdį. Bet jai buvo nesvetimi ir stiprūs neigiami jausmai - ji nekentė savo konkurentės Elzos Skiapareli (Elsa Schiaparelli), kuri gerokai anksčiau, prieš K.Šanel, buvo vadinama mados menininke. Koko tik bejėgiškai gniauždavo kumščius, girdėdama apie kolegės laimėjimus. Elzos Skiapareli ji net nevadindavo vardu, o tiesiog „ta itale menininke, kuri nežinia kodėl kuria drabužius".

Kartą per kaukių balių, kuriame dalyvavo abi modeliuotojos, Koko Šanel pakvietė Elzą Skiapareli šokti. Pastaroji vilkėjo puošnią suknelę, simbolizavusią gyvą medį, šokdama kažkaip užgriuvo ant žvakidės su degančiomis žvakėmis ir užsidegė. Žinoma, K.Šanel tikino, kad ji čia niekuo dėta. Laimė, Elzos Skiapareli suknelę pavyko greitai užgesinti, bet renginio dalyviams kilo abejonių dėl Koko nekaltumo.

Išminties šaltinis

Vienintelę moterį pasaulyje K.Šanel laikė idealia - Miziją Sert (Misia Sert). Koko net sakė: „Jeigu ne Sert, taip ir būčiau iki mirties likusi kvaiša". Mizija Sert tapo artima Koko drauge, ją daug ko išmokė ir išlavino jos meninį skonį, supažindino su aristokratiškuoju Paryžiumi. K.Šanel sukurtus tualetus iškart pradėdavo vilkėti M.Sert, o po tokio puikaus pristatymo visos Paryžiaus mados mylėtojos įsigeisdavo Koko kurtų suknelių ir kostiumėlių.

Išminties Koko Šanel taip pat sėmėsi iš draugės. Pasak K.Šanel, jų 30-metės draugystės paslaptis slypėjo tame, kad Mizijai patiko tik tai, ko ji nesuprato, o Koko jai visada liko mįslė. Beje, Mizi Sert prisiminimuose nėra nė vienos užuominos apie draugę - toks buvo pačios K.Šanel noras, nes ji tikriausiai nenorėjo sugriauti išmintingos moters reputacijos, juk tik Mizija žinojo, kaip sunku buvo K.Šanel išmokyti tvarkyti reikalus, pateikti save ir kurti santykius su aplinkiniais.

Vyrai jos gyvenime

Ji mokėjo džiaugtis gyvenimu, kad ir koks jis būtų, o vyrai visada užėmė ypatingą vietą Koko Šanel likime. O dar ji gebėjo išpešti naudos net iš ne pačių maloniausių situacijų ir iš santykių su vyrais. Kai Etjenas Balsanas (Etienne Balsan), tekstilės gamybos firmos paveldėtojas ir žirgų veisimo specialistas, pasiūlė jai būti jo meiluže be jokios vilties kada nors tapti žmona, Koko sutiko. Tai buvo jos šansas išbristi iš skurdo ir išmokti gerų manierų. Ji šį šansą išnaudojo 100 procentų. Tada ji išmoko gaminti savo garsiąsias skrybėlaites ir E.Balsano padedama atidarė skrybėlaičių dirbtuvę.

Arturą Keipelą (Arthur Capel), kitaip kaip E.Balsaną, Koko Šanel išties mylėjo, bet ir šiuo atveju nepraleido progos už mylimojo pinigus atidaryti savo pirmąją parduotuvę, o vėliau ir ateljė. Jam žuvus, ši moteris, apverkdama jį avarijos vietoje, prisiekė, kad privers jo gedėti viso pasaulio moteris. Ir sukūrė garsiąją juodą suknutę, kuri ir šiandien yra elegancijos simbolis.

Per Dmitrijų Romanovą ji susipažino su parfumeriu, sukūrusiu legendinius „Chanel Nr. 5", o Vestminsterio hercogas, pildydavęs kiekvieną neprilygstamosios Koko įgeidį, padovanojo jai namą Londone ir sklypą Prancūzijos pietuose, kuriame iškilo vila „La Pausa". Baronas Hansas Giunteris fon Dinklagė (Hans Guenther von Dincklage), dar viena Koko Šanel meilė, išmokė ją pasitikėti savimi ir padėjo iš nelaisvės išvaduoti jos sūnėną.

Balta biografijos dėmė

Trūkstamus Antrojo pasaulinio karo laikų Koko Šanel biografijos faktus pavyko atskleisti tik XX a. paskutiniajame dešimtmetyje, išslaptinus Anglijos karinės žvalgybos archyvus.

5-ojo deš. pradžioje modeliuotoja vėl įsimylėjo. Jai buvo jau 57-eri, o Giunteriui fon Dinklagei - 42-eji. Jis buvo ne tik Vokietijos ambasados atašė, bet ir abvero agentas. Jo ji prašė padėti susigrąžinti „Chanel Nr. 5" autorines teises, kurias prieš karą nupirko pas ją dirbę broliai Verthaimeriai. To padaryti nepavyko, bet Koko Šanel, šventai tikėjusi savo neribotomis galimybėmis, nusprendė, kad taps žmogumi, galinčiu sustabdyti karo veiksmus. Mylimojo globojama ji pradėjo „žaisti šnipus".

Koko Šanel tapo operacijos „Madinga skrybėlaitė" centrine figūra: jai buvo skirtas separatinės taikos šalininkų Vokietijoje, H.Himlerio (H.Himmler) ir V.Šelenbergo (W.Schellenberg) ir Vinstono Čerčilio (Winston Churchill), su kuriuo ne kartą buvo susitikusi romano su Vestminsterio hercogu metu, ryšininkės vaidmuo. Per susitikimą su V.Šelenbergu, kurį surengė G.fon Dinklagė, ji save įvardijo kaip Sovietų Rusijos priešininkę ir išreiškė troškimą padėti Prancūzijai ir Vokietijai.

Sunku įvertinti tikrąjį Koko Šanel vaidmenį šioje operacijoje, nes misija žlugo. Pagal parengtą planą Koko Šanel turėjo susitarti dėl susitikimo su V.Čerčiliu ir jo atsakymo laukė Madrido „Ritz" viešbutyje. Bet vietoj atsakymo ji gavo tik žinutę apie britų premjero ligą. Niekas nė nesirengė jos informuoti, kad V.Čerčilis tuo metu jau gavo kitą laišką su panašiu pasiūlymu iš paties V.Šelenbergo.

Išvadavus Paryžių Koko Šanel buvo areštuota už bendradarbiavimą su vokiečiais ir už antisemitinius pareiškimus. Tiesa, kalėjime ji išbuvo vos valandą, aukštieji modeliuotojos globėjai, tarp jų ir pats V.Čerčilis, aktyviai ją užtarė, bet išėjus į laisvę jai teko išvykti iš Prancūzijos.

Šveicarijoje, kur įsikūrė, Koko Šanel gyveno įprastą gyvenimą, o dar - padėjo V.Šelenbergui: rašė jam į kalėjimą laiškus, vėliau rėmė finansiškai ir net palaidojo savo lėšomis. Tikriausiai visada taip ir liks mįslė, kiek K.Šanel dalyvavo nacių operacijose. Bet pasaulio mados istorijoje jos vaidmuo lieka nenuginčijamas. O kadangi ji tapo visos tautos kultūros simboliu ir mados dievaite, kažin ar kada nors bus garsiai įvardinta kaip nacių pagalbininkė ir šnipė.