Ši paslaptinga prancūzaitė nuo kitų savo kartos aktorių skiriasi tuo, kad yra panaši į senojo kino žvaigždes. Ji prieštaringa, nenuspėjama, net jos grožis kažkoks nežemiškas, nešiuolaikinis. Kitaip tariant, Marion KOTIJAR (Marion Cotillard, 36 m.) - tikras stebuklas. Viso pasaulio prodiuseriai tai jau seniai suprato.
- Gegužę tapote mama - jums ir Gijomui Kanė (Guiillaume Canet - žinomas aktorius ir režisierius) gimė sūnus Marselis. Motinystė jus kaip nors pakeitė? Neabejojote gebėsianti būti mama? Daugeliui moterų, ypač populiarioms aktorėms, tokios mintys nesvetimos...
- Ne. Tapusi mama aš, priešingai, visiškai nurimau. Nutilau. Džiaugsmas ir visiškas pasitenkinimas tiek perpildė mane, kad stresams ir jauduliui viduje tiesiog neliko vietos. Net pradėjau mąstyti taip, kaip rašo moteriškuose romanuose: "Na štai, pagaliau tiksliai žinau, kam gyvenu".
- Daugelis gražių ir talentingų aktorių Holivude taip ir negalėjo padaryti karjeros dėl kalbos problemų...
- Aš į Niujorką atvykau prieš 7 metus, iškart po Timo Bertono (Tim Burton) "Mano gyvenimo žuvis", kurį filmuojant dirbau beveik nieko nesuprasdama. Ir nuo tada atkakliai mokausi anglų kalbos. O kiek jėgų ir laiko skyriau tarimui, specialių raumenų treniruotėms! Tai, ko gera, sunkiausias darbas mano gyvenime. Juk didelis skirtumas - tiesiog mokytis kalbos arba mokytis kalbėti taisyklingai.
- Ekrane sau patinkate?
- Ką jūs! Aš niekada net nežiūriu nufilmuotų epizodų. Paskutinį kartą, kai tai padariau, mane ištiko baisus nervų priepuolis. Galvojau: "Dieve, juk tu - paprasčiausia apgavikė, apgaudinėji visus aplinkui, o iš tiesų esi pati blogiausia aktorė". Tikiuosi kada nors įgauti didesnio pasitikėjimo savimi. Bet, žinote, buvau labai drovus vaikas.
- Juk jūsų tėvai - aktoriai, ir jūs tikriausiai nuo vaikystės vaidinote?
- Retai, šia prasme mano vaikystė buvo visiškai įprasta. 16 metų suvaidinau televizijos seriale, panašiame į "Kalnietį".
- Ir štai, nusifilmavusi Liuko Besono (Lucas Besson) "Taksi" Prancūzijoje tapote žvaigžde...
- Jūs pervertinate manąjį žvaigždės statusą. Taip, tie filmai sulaukė didelio populiarumo, bet tuo metu buvau įsitikinusi, kad manęs kaip aktorės niekas rimtai nevertina. Aistra, kurią visada jaučiau vaidybai, nesuderinama su laukimu skambučių ir honorarų už vaidmenis, kurie yra ne prie širdies. Jutau, kaip manyje auga nepasitenkinimas, pyktis, pavydas. Ir kartą pasakiau sau: "Viskas. Užmiršk. Padaryk pertrauką". Tuomet ir sulaukiau Timo Bertono skambučio. Ir aš sutikau. Bet tik po filmo "Ilgos sužadėtuvės" (Marion už šį vaidmenį gavo "Cezarį", prancūziškąjį "Oskaro" analogą), prancūzų prodiuseriai pagaliau susimąstė, gal aš sugebu kai ką daugiau, negu dalyvauti vien komerciniuose projektuose. Ir greitai gavau pasiūlymą suvaidinti Editą Piaf filme "Rožinis gyvenimas". Tai buvo puiku, bet baisu. Vaidinti legendą, nuo 19-metės merginos iki 47 metų moters, kuri kartais atrodydavo kaip 80-metė... Bet grynai techninės problemos buvo išspręstos. O štai psichologiškai ilgai negalėjau atsiriboti nuo to vaidmens.
- Tikriausiai vis tiek nesitikėjote už jį gauti "Oskarą"?
- Žinoma, ne. Žinote, iki šiol tuo netikiu ir, be to, nesuprantu, kodėl žmonės mane atpažįsta tik kaip aktorę, kuri vaidino Piaf, nors mano filmografijoje - apie 40 filmų. Be "Oskaro" kažin ar galėčiau dirbti Holivude. O aš visada to norėjau ir todėl esu laiminga, kad mane ten priėmė.
- Ir dabar ten turite daug draugų ir partnerių - Raselą Krou (Russell Crowe), Džonį Depą (Johnny Depp), Leonardą DiKapriją (Leonardo DiCaprio), o Stiveno Soderbergo (Steven Soderbergh) "Užkrate" apskritai turėjote susipažinti su visomis Holivudo žvaigždėmis...
- Raselas - nuostabiausias žmogus, visada stengiasi, kad visiems aplinkiniams būtų patogu ir jauku. Tikras perekšlė. Su Džoniu Depu plepame prancūziškai ir kartais susitinkame ne tik Amerikoje, bet ir Prancūzijoje. Stivenas Soderbergas - nuostabus žmogus. Aikštelėje viską daro pats - ir apšvietimą reguliuoja, ir stalių gali pakeisti.
- Pasirodo, jūs aktyviai kovojate su aplinkos teršimu, esate tarptautinės organizacijos "Greenpeace" narė. Holivudo žvaigždžių įtaka?
- Ne. Tiesiog jaučiu kaltę. Nuolat. Neįsivaizduojate, kiek šiukšlių Paryžiuje ir kiek ten daiktų išmetama, užuot pabandžius kada nors atiduoti juos perdirbti. Dar jaunystėje atkreipdavau į tai dėmesį. Visada norėjau žinoti, ką valgau ir ką perku. Viskas prasidėjo vaikystėje, taigi Holivudas ir šiuolaikinė įtaka čia visiškai neturėjo reikšmės. Tėvai mane ir brolius visada mokė gerbti viską, kas mus supa. Bet jūs teisūs - dar prieš 10 metų į mane žiūrėdavo kaip į pamišėlę, kai pradėdavau apie visa tai kalbėti: apie aplinkosaugos problemas, apie tai, kad reikia tausoti medžius, neišmesti popieriaus. Daugelis manė, kad aš pamišusi hipė, kuri nori kartu su gyvūnais gyventi lūšnelėje be elektros ir valgyti tik savo gamybos sūrį. Ačiū Dievui, viskas pasikeitė, taip pat tų pačių Holivudo atstovų pastangomis.
- Kalbama, kad mokate groti vos ne visais muzikos instrumentais.
- Nuo vaikystės svajojau tapti dainininke, o ne aktore. Vaidinti miuzikluose. Pati norėjau dainuoti ir vietoj Edit Piaf, tačiau trijų mėnesių buvo pernelyg maža, kad išmokčiau imituoti jos balsą. Bet beveik visuose filmuose truputį dainuoju. Kai turiu laiko, koncertuoju scenoje kartu su bičiulio, muzikanto ir dainininko, roko grupe. Dainuoju ir groju bosine gitara. Ir pianinu, ir mušamaisiais.
- Nebijote, kad šlovė gali baigtis tuo pačiu, kuo, tarkime, baigėsi Editai Piaf? Tapsite tokia pat reikli ir kartu nelaiminga...
- Ne, ne! Edita buvo tikra tironė. Bet reikia suprasti, kur tokio elgesio šaknys. Ji buvo atstumtas vaikas ir visą gyvenimą mirtinai bijojo likti viena. O mano vaikystė buvo visiškai kitokia. Tokios baimės nepatyriau. Priešingai, kartais aš net labai norėčiau trumpai pabūti viena.
Pagal užsienio spaudą
