Liza Bernstoun (Lisa Bernstone) gimė 1911 m. Švedijoje, dantų gydytojo ir siuvėjos šeimoje. Tėvai svajojo, kad dukra įgytų profesiją, kuri padėtų jai tapti pavyzdine namų šeimininke, tad ją leido mokytis kulinarinio meistriškumo paslapčių. Tačiau Liza ateitį įsivaizdavo visiškai kitaip: ji šoko ir svajojo su šokiais susieti tolesnį gyvenimą. Iš Švedijos ji išvyko į Prancūziją, nes manė, kad tik tenykštėse mokyklose mokoma tikro šokio meno. Netrukus Liza ištekėjo už šokių partnerio Fernano Fonsagrivso (Fernand Fonssagrives). Keletą metų Liza lankė privačias šokių pamokas, šoko Paryžiuje nedidelėse baleto trupėse, o paskui drauge su vyru atidarė šokių mokyklą.

Jos gyvenimą aukštyn kojomis apvertė atsitiktinis susitikimas. Kartą, grįždama iš šokių pamokos, ji lifte susidūrė su fotografu Viliu Meivaldu (Willy Maywald). Šis atkreipė dėmesį į merginos grakštumą ir dailumą ir jai pasiūlė dalyvauti demonstruojant skrybėlaičių madas. Jos vyras irgi pakeitė veiklos sritį - tapo fotografu. Nuotraukas, padarytas per tą renginį, jis nunešė į „Vogue“ redakciją ir ten jomis buvo susidomėta. Bet nuotraukos buvo mėgėjiškos, todėl Lizai buvo pasiūlyta atvykti į profesionalią fotosesiją. Tikru triumfu tai vargu ar galima pavadinti - atsidūrusi prieš objektyvą, mergina iš baimės virpėjo ir atrodė labai susikausčiusi ir nenatūrali. Vis dėlto rezultatas buvo visai neblogas. Nuo to 1936 metais ir prasidėjo modelio Lizos Fonsagrivs karjera.

Jau po trejų metų Liza tapo pagrindiniu „Vogue“ modeliu ir ant šio žurnalo viršelio pasirodė daugiau kaip 200 kartų! Tiek fotosesijų tais laikais nedalyvaudavo nė vienas modelis. Vėliau buvo kalbama, kad būtent jai šis leidinys turėjo būti dėkingas už savo neįtikėtiną populiarumą. Jos nuotraukos puošė praktiškai visų to meto garsiausių leidinių ir mados žurnalų puslapius, įskaitant „Town & Country“, „Life“, „Time“, „Vanity Fair“. Liza Fonsagrivs viena pirmųjų už pasirodymus pradėjo gauti didelius honorarus, su ja dirbo garsiausi ir madingiausi fotografai: Georgas Horstas (Georg Horst), Ervinas Blumenfeldas (Erwin Blumenfeld), Manas Rėjus (Man Ray), Ričardas Eivedonas (Richard Avedon) ir kiti.

Lizos choreografinis pasirengimas nenuėjo veltui - ji prieš objektyvą šokdavo ir dėl to kadrai gaudavosi gyvi, įsimintini. Kiekvienoje nuotraukoje modelis atrodydavo taip, tarsi tuojau pat nusišypsos arba žengs žingsnį. Liza nestovėdavo vietoje nė sekundės ir fotografams reikėdavo tik spėti reikiamą akimirką nuspausti mygtuką. Viename interviu modelis prisipažino: „Visi mano daromi judesiai buvo šokių. Aš puikiai save kontroliuodavau. Iš esmės tai, ką aš darydavau, ir buvo „nejudrus šokis“.

Vienoje iš žinomiausių nuotraukų, padarytų 1937 metais, modelis balansuoja ant Eifelio bokšto sijos aukštai virš žemės. Be to, iš prigimties grakšti Liza, patarus vienam fotografui, dažnai lankydavosi Luvre, kur įsidėmėdavo grakščias paveikslų ir skulptūrų herojų pozas, mokėsi teisingai laikyti galvą ir rankas, natūraliai šypsotis. Galop Liza atsikratė kamerų jaudulio, išmoko elgtis laisvai ir tapo paklausiausiu XX a. 5-ojo dešimtmečio modeliu.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, sutuoktiniai Fonsagrivsai persikėlė į Ameriką. Ten jie po truputį ėmė tolti vienas nuo kito, jų santykiai atšalo, o galiausiai Liza ir Fernanas priėmė sprendimą skirtis. 1947 m. modelis susipažino su Irvinu Penu (Irving Penn), kuris buvo vadinamas vienu įtakingiausių XX a. mados fotografų. Ji pradėjo su juo bendradarbiauti ir netrukus tapo ne tik jo mūza, bet ir žmona. Kartu jie nugyveno 42 metus, iki modelio gyvenimo pabaigos.

Dauguma modelių tais laikais baigdavo profesinę karjerą, priartėjusios prie 30 metų, o Liza būdama 25-erių tik pradėjo dirbti šioje srityje. Jos modelio karjera truko per 20 metų, o tai buvo praktiškai beprecedentis atvejis. Iki 6-ojo dešimtmečio pabaigos ji dalyvaudavo fotosesijose. Amerikietiškuose žurnaluose ji buvo vadinama „nepaprastąja Liza“ ir „millijardo verta mažute“ - tokia puiki ji buvo savo srityje. Jos karjera - viena ilgiausių per visą šios profesijos istoriją.

Pagimdžiusi antrąjį vaiką Liza nutarė atsisakyti modelio darbo ir visą laiką skirti šeimai, nors pasiūlymų iš žurnalų vis dar gaudavo. Vyras toliau ją fotografavo - namuose, per pasivaikščiojimus, su vaikais. Nors tos nuotraukos nebuvo skirtos mados žurnalams, jose modelis atrodė vis dar tokia pat puiki ir stulbino grožiu bei puikiu stiliaus pojūčiu. Iki gyvenimo pabaigos ji buvo savo vyro mūza. Mirė Liza Fonsagrivs 1992 metais, sulaukusi 80-ies. Irvinas ją pergyveno 17 metų.

Viename iš paskutiniųjų interviu Liza prisipažino, kad jaučiasi visiškai laiminga ir nesigaili nė dėl vienos gyvenimo dienos: „Jeigu man prisieitų nugyventi gyvenimą iš naujo, aš nieko nekeisčiau.“