M.Hazanavičius - išskirtinis ir dėl lietuviškos pavardės

DOSJĖ

Mišelis Hazanavičius (Michel Hazanavicius) gimė 1967 m. gegužės 29 d. Paryžiuje.

Kūrybinę karjerą 1988 m. pradėjo televizijos kompanijoje "Canal+", rašydamas scenarijus įvairioms humoristinėms laidoms.

1997 m. didžiajame kine debiutavo trumpametražiniu filmu "Šachmatai sostinėje".

1999 m. pastatė pilnametražį filmą "Mano draugai".

Didelio pasisekimo sulaukė jo filmas "Agentas 117: Kairas - šnipų lizdas", parodijuojantis anglų serialą apie Džeimsą Bondą.

2012 m. jo filmas "Artistas" gavo "Oskarą" kaip geriausias metų filmas.

- Pradėkime pokalbį apie jūsų filmą, kuris jus išgarsino visame pasaulyje - nebylioji kino juosta "Artistas". Kaip kilo idėja sukurti tokį filmą?

- Nežinau kaip, bet turiu pasakyti, kad nebylus kinas mane domina iki šiol. Viena vertus, tai buvo savanaudiškas sprendimas. Nebylus filmas atskleidžia tikrąją kino esmę, kalba grynąja kino kalba. Norėjau išbandyti tai ir pasidalyti patirtimi su kitais. Juk šiandien tik nedaugelis eina žiūrėti seniai sukurtų nebyliųjų filmų. Norėjau jį padaryti modernų, sudominti šiuolaikinį žmogų.

- Ar jo sėkmė jus nustebino?

- Taip. Buvau tikras, kad jis bus įdomus tik nedidelei kino gurmanų auditorijai. Nesitikėjau, kad taip patiks visam pasauliui. Bet nemanau, kad toks susidomėjimas kilo dėl to, kad žmonės jaučia nostalgiją praeičiai. Manau, kad juos tiesiog sudomino filmo forma ir pateikimas.

- Šiemet "Kino pavasaryje" pristatėte savo naujausią darbą "Ieškojimai". Tai filmas, kuriame paraleliai pasakojamos dvi istorijos: per stebuklą išgyvenusio devynmečio musulmono našlaičio Čečėnijoje ir Rusijos kariuomenėje tarnaujančio jaunuolio. Su kokiais sunkumais susidūrėte, kurdamas šią dramą?

- Šia tema domėjausi jau seniai. Besiruošdamas žiūrėjau daug dokumentinių filmų, bet, prasidėjus filmavimams, atsirado begalė sunkumų. Pirmiausia - darbas su neprofesionaliais aktoriais. Daugelis jų nepratę prie tokio darbo ritmo ir tempo. Antra - kadangi filmavimo darbai vyko Gruzijoje, su komanda teko kalbėtis penkiomis skirtingomis kalbomis. Paaiškinti, ko kas nori, nebuvo lengva. Kita vertus, sunku buvo ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir už jos, kai prasidėjo montavimas. Turėjome labai daug medžiagos, tad atsirinkti, kas svarbiausia, nebuvo paprasta. Dar vienas iššūkis - idėjinis. Kaip sukurti filmą apie karą, jo neidealizuojant. Neiškeliant ant pjedestalo nei fizinės jėgos, nei smurto, nei mirties.

- Kodėl filmavimo darbams pasirinkote Gruziją?

- Filmavome mažame kaimelyje, kuriame gyvena čečėnų bendruomenė, sudaryta iš kelių kartų Čečėnijos pabėgėlių ir vietinių gyventojų. Gruzija buvo ideali lokacija filmavimams. Būtent tai, ko ieškojau.

- Pagrindinį vaidmenį filme atliko devynerių metų berniukas. Papasakokite, kaip jį radote?

- Jis atėjo į atranką ir iškart man labai patiko. Jis puikiai sugebėjo atlikti užduotis. Tiesa, buvo šiokių tokių sunkumų. Kai paprašiau jo, kad suvaidintų, jog verkia, jis atsisakė. Kiek vėliau nuėjau pas jį ir pasakiau, kad duosiu 2 eurus, jei tai padarys. Jis sutiko ir labai įtikinamai ėmė verkti. Aš atsisukau - už manęs stovėję žmonės irgi pravirko. Tai buvo taip natūralu. Aš buvau apstulbęs. Daviau jam 2 eurus, jis nusišypsojo. Nuo to laiko, kaskart, kai reikėdavo jam verkti filmavimo aikštelėje, duodavau po 2 eurus. Po darbų jis turėjo sukaupęs nemažą pinigų sumą. (Šypsosi.)

- Kaip pasikeitė jo gyvenimas po filmo pasirodymo didžiuosiuose ekranuose?

- Jo gyvenimas nebuvo lengvas. Jis gimė Čečėnijoje, bet į Gruziją atvyko gyventi kaip pabėgėlis su savo dėde. Kai filmas buvo pristatomas Prancūzijoje, jis su šeima labai norėjo atvykti. Bandė gauti vizą, bet nesėkmingai. Už tai atsakingi prancūzų asmenys baiminosi, kad, gavę vizą, jie liks čia gyventi. Aš susisiekiau su kultūros ministru ir galiausiai pavyko jiems "išmušti" vizą. Tiesa, nuogąstavimai pasitvirtino - jie nebegrįžo į Gruziją. Prieš kelis mėnesius jie oficialiai gavo pabėgėlių statusą Prancūzijoje.

- Filme taikliai parodyta tarptautinė reakcija į įvykius Čečėnijoje. Ar filmas domina žiūrovus Vakaruose?

- Reikia pripažinti, kad Prancūzijoje "Ieškojimai" nesulaukė didelio pasisekimo, žiūrovams jis nėra toks įdomus kaip "Artistas". Tai lemia daug priežasčių. Nesu tikras, kiek žmonėms rūpi įvykiai Čečėnijoje ar Ukrainoje. Manau, jei padarysi filmą-šou, žiūrovai ateis. Prancūzijoje mažai kam rūpi Čečėnija, o filmo platinimas tai tik patvirtina.

- Iki šiol pats buvote žinomas kaip komedijų režisierius. Ar nebuvo sunku persiorientuoti į priešingą žanrą?

- Ne. Aš save matau kaip tiesiog režisierių. Sunku yra sukurti gerą filmą, nesvarbu ar tai komedija, ar drama. Be to, nemėgstu imtis to paties darbo. Man patinka nauji iššūkiai.

- Jūsų filmuose vaidina ir jūsų žmona - aktorė Berenisė Becho (Berenice Bejo). Dirbti su žmona filmavimo aikštelėje sunkiau ar lengviau?

- Labai lengva ir natūralu. Ji talentinga aktorė. Tai sakau ne tik aš, bet ir kiti režisieriai, su kuriais jai teko dirbti.

- Kuo dar domitės be kino?

- Niekuo ypatingu. Kaip ir visi kiti žmonės. Man patinka leisti laiką su savo šeima, vaikais, kolekcionuoju kai kuriuos daiktus.

- Lietuvoje viešite pirmą kartą. Kokius įspūdžius išsivešite iš savo senelio gimtinės?

- Gerus. Čia sutikau daug malonių, šiltų ir besišypsančių žmonių. Turėjau galimybę po Vilnių pasivaikščioti su rašytoja Kristina Sabaliauskaite. Ji man papasakojo daugybė įdomių istorijų. Vis dėlto niekada savęs netapatinau su šia šalimi, tačiau ją žinojau. Mano senelis Lietuvą paliko keturiolikos, XX a. pradžioje. Senelė taip pat atvykusi iš Rytų Europos. Pamenu, kai dar mokykloje, išgirdę mano pavardę, žmonės klausdavo, iš kur esu, sakydavau, kad iš Lietuvos. Kadangi tuo metu jūsų šalis priklausė Sovietų Sąjungai, tai skambėdavo lyg išgalvotas kraštas. Bet dėl to buvome ypatingi.

- Niekada negalvojote pasikeisti savo pavardės?

- Ne. Nemanau, kad mano senelis tuo džiaugtųsi. Tai graži ir išskirtinė pavardė. Didžiuojuosi, kad ją turiu.

Parengta pagal priedą „Laisvalaikis“