Pamiršti praeitį

Dž.Rouling buvo dar paauglė, kai jos 34 metų mamai buvo diagnozuota baisi liga - išsėtinė sklerozė. Rūpinimasis namais užgulė Džoanos ir jos jaunesnės sesers Dajanos pečius. Namuose tvyrojo sunki atmosfera, santykiai su tėvu buvo įtempti, ir būsimajai rašytojai - tuomet dar mažai besikūprinančiai mergaitei su akinukais storais lęšiais - norėjosi atsidurti kitoje vietoje: stebuklingoje, be skausmo ir nusivylimų. „Nebuvau itin laiminga. Manau, kad tai buvo baisus gyvenimo laikotarpis“, - sako Dž.Rouling, prisimindama paauglystės metus.

Jos mama mirė po 10 metų. Rašytoja norėjo grįžti namo į gimtąjį Glosteršyrą, bet vaidas su tėvu sugriovė visus planus. Paskutinis lašas ilgoje liūdnų įvykių virtinėje buvo jos buto Mančesteryje apiplėšimas - vagys išnešė viską, išskyrus seną batų dėžutę, kurioje tuo metu jau buvo prisikaupę nemažai padrikų užrašų apie Harį Poterį. Džoana daugiau negalėjo likti Anglijoje ir, radusi skelbimą apie darbą Portugalijoje, išvyko į karštą šalį, kurioje sutiko savo pirmąjį vyrą.

Galima kiek nori bijoti gyvenimo, jei kadaise likimas žiauriai pamokė. Bet būtų teisingiau pasekti rašytojos pavyzdžiu: ji, nepaisydama visų sunkumų ir komplikacijų, rado savyje jėgų ieškoti, mėginti ir kurti. Tą patį galima pasakyti ir apie santykius su vyrais: neverta kiekvieną kartą pūsti einant pro kopūstų daržą, jei kadaise nusiplikėte kopūstų sriuba. Bijodamos naujo skausmo galite pražiopsoti kai ką išties nuostabaus.

Nebijoti deginti tiltų

Santuokos su pirmuoju vyru Chorche Arantesu (Jorge Arantes), kurį Džoana sutiko Portugalijoje, negalima pavadinti laiminga, ji truko vos ilgiau kaip metus. Santykiai su tikru „mačo“ - juodbruvu, raumeningu ir ekspresyviu - prasidėjo gražiai. Džoaną traukė Chorchės vyriškumas ir ryžtingumas, bet paskui šios savybės tapo panašios į agresyvumą, jis net keletą kartų jai sudavė. Jie nuolatos vienas kitam pavyduliavo, nesivaržydami pašalinių garsiai bardavosi. Prie visų nesklandumų prisidėjo dar ir persileidimas, po kurio Chorchė pasipiršo Dž.Rouling. Santuokoje gimė dukra Džesika, bet laimingų valandėlių jų bendrame gyvenime buvo nedaug. Vyras ilgai nedirbo, skandalai tęsėsi, ir kartą pusnuogė rašytoja buvo išvyta į gatvę, o namuose liko jos mažylė. Vis dėlto sugebėjusi pasiimti dukterį, Džoana iš pradžių slapstėsi nuo įsiutusio vyro pas draugus, o paskui išvažiavo į Didžiąją Britaniją. Po dviejų mėnesių Chorchė išdygo ant jos skurdaus butuko slenksčio, norėjo taikytis, bet Dž.Rouling padavė skyrybų prašymą. „Jaučiausi didžiausia nevykėlė. Bet nesėkmė reiškė atsikratymą visko, kas yra neesminga. Nustojau apsimetinėti prieš save pačią, vaizduoti kitokią, negu esu, ir visas jėgas nukreipiau užbaigti vieninteliam darbui, kuris man šį tą reiškė“, - sako Džoana.

Todėl, jei jūsų gyvenime kas nors galutinai nusibodo ir tik skaudina, nebijokite sudeginti tiltų ir nusimesti problemų naštos. Ar tai būtų nelaiminga santuoka, sekinantys santykiai ar nemylimas darbas - raskite savyje jėgų padėti tašką ten, kur kablelis jau niekuo nepadės.

Niekada nepasiduoti

Išsiskyrusi su vyru, Dž.Rouling atsidūrė tikroje depresijos pelkėje: ji gyveno mažame butuke, kur po grindimis šmirinėjo pelės, visi mažosios dukrytės žaislai tilpo į batų dėžutę, pinigų niekam neužtekdavo, šeima gyveno iš menkos pašalpos. „Niekada nesitikėjau, kad viskas gali būti taip blogai. Negalėjau net įsivaizduoti, kad kada nors viena su vaiku ant rankų atsidursiu nešildomame apgriuvusiame bute, kuriame pilna pelių“, - prisimena Dž.Rouling. Knygos apie berniuką burtininką atsirado ir todėl, kad Džoanai jau trūko žmogiškų gebėjimų gyventi. Baisiausia buvo baimė, kad dukra mirs. Maisto trūkumas ir klaikios gyvenimo sąlygos rašytojai varė depresiją. Būtent tuomet knygose apie Harį Poterį atsirado baisių būtybių, gebančių iš žmogaus išsiurbti visą džiaugsmą, viltį, užkrečiančių beviltiškumu ir galop nužudančių. Tik romanas padėjo Dž.Rouling atsistoti ant kojų, ir, gavusi pirmąjį honorarą, rašytoja Džesikai iškart nupirko pliušinį meškiuką.

Taigi kad ir kokia sunki būtų padėtis, niekada nepasiduokite. Raskite tai, kas padės pergyventi sunkius laikus, kovokite dėl laimės, bet nenuleiskite rankų. Net jei dabar šalia nėra vyro, kuriuo galima pasitikėti, žinokite, kad netrukus palengvės, ir būtinai sutiksite tą, su kuriuo drauge įveiksite visus sunkumus.

Neprarasti vilties

Praėjo 8 metai, kol Džoana sutiko savo idealų sutuoktinį. Tuos metus rašytoja visą dėmesį skyrė vieninteliam „vyrui“ - Hariui Poteriui, bet 2001 m. vėl ištekėjo. Dabar ją visada ir visur palaiko kuklus, ramus ir darbštus gydytojas anesteziologas Nilas Miurėjus (Neil Murray). Rašytojos pažįstami sako, kad Nilas labai primena suaugusį Denielį Redklifą (Daniel Radcliffe) - aktorių, kuris kine suvaidino Harį Poterį. Džoanos vyras netgi nešioja akinius, ir dėl to panašumas dar padidėja. Laimingoje santuokoje gimė du vaikai - sūnus Deividas ir dukra Makenzi.

Todėl, jei gyvenimas vaišina vien rūgščiomis citrinomis, nenustokite tikėtis sulaukti ir butelio saldaus limonado. Jei visi jūsų santykiai baigėsi nesėkmėmis, negalvokite, kad pasaulyje nėra žmogaus, kuris prie jūsų prieitų. Gyvenkite toliau ir dirbkite mėgstamą darbą, vienąkart vis tiek sutiksite tą, kuris jums taps vienintelis.

Būti atviresnei

Nilas labai myli žmoną, bet klausiamas, kas tai per jausmas - būti Dž.Rouling vyru, atsako: „Stresinėse situacijose Džo užsisklendžia savyje, ji pasitiki tik vienu žmogumi šiame pasaulyje - savimi. Kiti žmonės jai tiesiog neegzistuoja. O kuo sudėtingesnė problema, tuo jai sunkiau priimti pašalinių pagalbą. Kai tuščiai bandai padėti artimam žmogui, bet negali iki jo prisibelsti, ir pačiam nėra lengviau“. Galbūt toks įsikabinimas į save ir padėjo Dž.Rouling sulaukti literatūrinės sėkmės, bet jos artimiesiems nelengva mylimą mamą ir žmoną matyti liūdną ir negalėti jai padėti.

Artimi žmonės tam ir yra, kad būtų šalia sunkiu metu ir ištiestų ranką, kai jau nebesusidorojate vieni. Nereikėtų atsisakyti šios pagalbos, leiskite jiems būti arčiau, neverskite jų pajusti, kad jų dalyvavimo jums visiškai nereikia.

Mokėti džiaugtis sėkme

„Koks dabar skirtumas, net jei aš girta ir netinkamai elgiuosi? Aš išleidau šią knygą!“ - sakė Dž.Rouling, Londone pristatydama paskutinę, septintąją, knygos apie berniuką burtininką dalį. Ji pradėjo rašyti Hario Poterio istoriją ne tam, kad užsidirbtų milijardus. Tai buvo atokvėpis, šiaudelis, už kurio Dž.Rouling stvėrėsi sunkiais laikais, bet paskui rašytoja suprato, kad daro kai ką išties svarbaus. Paaugliai skaitė romaną net tuomet, kai susidomėjimas knygomis staiga nuslūgo ir visi sėdo prie kompiuterių.

Jei užkopėte į tikras aukštumas, nesvarbu, kokio masto, mokėkite džiaugtis savo laimėjimais. Nesusiekite visko su sėkme ir palankiai susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Tai viena iš svarbiausių meilės sau pamokų.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“