Gegužės 6 d. sukako 20 metų, kai mirė kino legenda Marlena Dytrich (Marlene Dietrich). Jos karjeros pabaigos pradžia buvo 1975-ųjų rugsėjo vakaro koncertas Sidnėjuje. Orkestras jau grojo įžanginę melodiją, kai staiga pasigirdo ausį rėžiantis garsas - tą akimirką muzikantai pastebėjo, kad M.Dytrich svirduliuoja ir griūna.
Ji buvo išgėrusi, nes gerdavo daug - šios ydos neatsikratė iki gyvenimo pabaigos. Marlena dar pabandė išsilaikyti, bet galop įvirto į orkestro duobę. Lūžo kairysis 73 metų Holivudo dievaitės šlaunikaulis. Po šio įvykio kino žvaigždė buvo nugabenta į Niujorko ligoninę ir 8 mėnesius gulėjo sugipsuota. Ji jautėsi bejėgė ir pažeminta. Ant jos palatos durų kabojo lentelė: „Lankytojai nepriimami!“ Jos sena draugė Ketrina Hepbern (Katherine Hepburn) atvyko norėdama ją pralinksminti ir nebuvo įleista. Tokios Marlenos niekas neturėjo matyti! Išrašyta iš ligoninės, ji nuvyko tiesiai į Paryžių ir užsidarė savo bute. Taip prasidėjo kitas mitas - apie nuo viso pasaulio atsitvėrusį vaiduoklį, gyvenantį Paryžiuje, Montenio aveniu 12, ketvirtajame aukšte. M.Dytrich nenorėjo, kad kas nors matytų, jog būtent jos kojos, garsiosios M.Dytrich kojos, kuriomis žavėjosi visas pasaulis, atsisakė jai tarnauti kaip anksčiau. Kadangi jai reikėjo pinigų, ji buvo priversta parašyti atsiminimus. Knyga pasisekimo nesulaukė. 1978 m. ji pagaliau leidosi įkalbama išeiti iš buto ir paskutinį kartą stoti prieš kamerą. Filmas vadinosi „Gražusis žigolo, vargšas žigolo“. Kritikai jį sumalė į miltus. Po šio smūgio ji galutinai užsibarikadavo savo bute ir nusprendė apskritai nebesikelti iš lovos, taigi joje ir gyveno 13 metų. Apie šį jos gyvenimo etapą knygoje „Mano mama Marlena“ papasakojo dukra Marija Riva. „Su vokišku kruopštumu ji susinešė viską, kas jai atrodė gyvybiškai svarbu, ir susikūrė savo pasaulėlį, kurio centras buvo lova“. Prie M.Dytrich lovos gulėjo daiktai, kurių jai reikėjo ryšiui su išoriniu pasauliu palaikyti: laiškų popierius, skaitymo akiniai, krūvos laikraščių ir knygų, aišku, ir telefonas. Tačiau jai paskambinus, atsiliepdavo namų darbininkė, kurios balsas buvo įtartinai panašus į Marlenos: „Mis Dytrich išvyko į Ciurichą“ arba „Mis Dytrich šiuo metu skrenda į Tokiją“. Bet pati aktorė iš savo karalystės skambindavo į visą pasaulį, terorizuodavo artimuosius naktiniais skambučiais ir bendraudavo su senais bendražygiais ir valstybių vadovais. Jos telefonų knygelėje buvo įrašyti Anglijos karalienės ir M.Gorbačiovo telefonų numeriai. Ronaldas Reiganas (Ronald Reagan) didžiuodavosi, kad paskutinį kartą iš Baltųjų rūmų telefonu kalbėjosi su M.Dytrich. Taip pat ji palaikė gerus santykius su vaistininkais, kurie be recepto parduodavo bet kokius vaistus, kurių ji reikalaudavo. Šalia lovos ji įsirengė tikrą privačią vaistinę, ten stovėjo net maža elektrinė viryklė. M.Dytrich mėgdavo kalbėti apie tai, kas bus, kai kada nors ji mirs: „Ar galite įsivaizduoti sambrūzdį, kuris kils man mirus?... Žurnalistai! Fotografai! Gerbėjai! De Golis (De Gaulle) paskelbs nacionalinį gedulą“, - įsivaizdavo ji. Kad niekas kitas nepamatytų senos, tikrosios Marlenos Dytrich, kurią ji tiek metų slėpė nuo pasaulio, aktorė dukrai nurodė, ką ji turinti daryti po jos mirties. „Brangioji, - sakė ji tikriausiai pusiau juokais, - apgalvojau, kaip tau išnešti mano kūną iš buto, kad nesuuostų reporteriai: nupirksi didelį juodą maišą šiukšlėms ir įkiši mane į jį. Tikriausiai tau teks sulaužyti mano rankas ir kojas, kad visa į jį tilpčiau“.
1992 m. gegužės 6 d. M.Dytrich mirė. Nacionalinis gedulas nebuvo paskelbtas, tačiau, išlydėdamas savo dievaitę į Berlyną, Paryžius surengė dideles iškilmes. Tų metų Kanų kino festivalyje visur kabojo šimtai plakatų su jos veidu pačiame jaunystės gražume - ji kaip tik ir norėjo, kad visi ją prisimintų tokią. Ji tikėjo legendomis. Net jeigu kūną ir tektų išmesti kaip šiukšlę, jai visos priemonės buvo tinkamos, kad tik gyvuotų legenda. Ir tai jai pavyko: M.Dytrich žvaigždė spindi ir spindės dar ilgai.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
