Jei sutiksime su teiginiu, kad komedija yra geriausias prancūzų kino žanras, tuomet prancūzų kino karaliumi reikėtų tituluoti Luji de Fiunesą (Louis de Funes). Pirmasis šalies komikas, ryškus charakterinis aktorius ekrane sukūrė daugelį nepamirštamų komiškų personažų. Žemaūgis, pliktelėjęs, fantastiškai judrus, nepakartojamos mimikos Luji de Fiunesas išgarsėjo ne tik tėvynėje, nors šlovė jį aplankė palyginti vėlai, kai jam buvo per 40.
Pravarde Fiufiu
Luji Žermenas Davidas de Fiunesas de Galarsa (Louis Germain David de Funes de Galarza) - toks visas aktoriaus vardas - gimė 1914 m. liepos 31 dieną Kurbevua, netoli Paryžiaus, imigrantų iš Ispanijos, Sevilijos grafų giminės palikuonių, šeimoje. Tėvai 1904 m. emigravo į Prancūziją, nes šeimos nepritarė jų santuokai. Tėvas, pagal profesiją advokatas, Prancūzijoje negalėjo verstis teisininko praktika, tad tapo deimantų šlifuotoju.
Mokykloje Luji, kurį draugai pravardžiavo Fiufiu, turėjo chuligano ir kvailelio, negabaus tiksliesiems mokslams, reputaciją. Jaunystėje jis žavėjosi piešimu ir skambino pianinu. Šeima gyveno neturtingai, todėl Luji po mokyklos prisiėjo ieškoti darbo. Jis dirbo įvairiausius menkai mokamus darbus, iš kurių dažnai būdavo išmetamas, išbandė įvairiausias specialybes - fotografo, sąskaitininko, komivojažieriaus, dekoratoriaus, grodavo Pigalio kavinėse, nuolatos juokindamas lankytojus savo grimasomis.
Paryžiaus okupacijos metais Luji de Fiunesas dėstė muzikos mokykloje, joje įsimylėjo sekretorę Žaną Bartelemi de Mopasan (Jeanne Barthelemy de Maupassant), rašytojo Gi de Mopasano (Gui De Maupassant) giminaitę. Ji taip pat įsimylėjo "mažą žmogutį, kuris dieviškai grojo džiazą". 1942 m. išsiskyręs su pirmąja žmona, jis susituokė su ja ir kartu pragyveno 40 metų iki mirties 1983 m. Jiems gimė du sūnūs - Patrikas (Patrick) ir Olivjė (Olivier). Su jaunyliu Olivjė jis nusifilmavo keliuose filmuose ir norėjo, kad sūnus taptų profesionaliu aktoriumi, bet šis nepanoro eiti tėvo pėdomis ir tapo "Air France" pilotu.
Daugiausiai uždirbantis aktorius
5-ojo dešimtmečio pradžioje Luji de Fiunesas pradėjo galvoti apie teatrą ir užsirašė į aktoriaus meistriškumo kursus, gavo pirmuosius vaidmenis teatre, o 1945 m. pirmą kartą nusifilmavo kine kaip epizodinio vaidmens atlikėjas. Nedideliuose epizoduose, su replikomis ir be jų, jis filmavosi nesuskaičiuojamą daugybę kartų, todėl net žinovai nesugeba tiksliai įvardyti skaičiaus filmų, kuriuose vadino Luji de Fiunesas, - galbūt jų buvo 128, galbūt 145, o gal ir per 150...
Choleriško miesčionio, nusileidžiančio viršesniems už save, bet terorizuojančio nuo jo priklausomus žmones, groteskiškas paveikslas atrodė labai tikroviškas. Jo herojai - pavydūs, smulkmeniški, kvaili, klastingi, be galo savimi patenkinti, kokių kiekvienas ras tarp aplinkinių. De Fiunesas visiems nedviprasmiškai leido suprasti, kokie esame iš tikro, buvo išties žmogus orkestras, kurio instrumentai - mūsų kruopščiai slepiami trūkumai.
Savo šlovės viršūnėje de Fiunesas buvo daugiausiai uždirbantis Prancūzijos aktorius, už filmą jam mokėdavo 2,5 mln. frankų (Alenui Delonui - 2 mln.). Per metus jis nusifilmuodavo 3-4 filmuose. Jį dievino publika, liaupsino spauda, jam pasirodžius prekybos centre kildavo grūstys.
Liaudies komikas
1964 m. ekranuose pasirodė pirmasis filmas apie žandaro Kriušo ir jo pavaldinių nuotykius ("Žandaras iš Sen Tropė"), sulaukęs neįtikėtino populiarumo - šešis nesenstančius filmus iki šiol eksploatuoja viso pasaulio televizijos. Tais pačiais metais de Fiunesas ėmėsi komisaro Žiuvo vaidmens Andrė Junebelio (Andrė Hunebelle) parodijų detektyvinėje komedijoje "Fantomas". Aktorių Žaną Marė (Jean Marais), "Fantome" vaidinusį du vaidmenis, Fantomo ir reporterio, ir turėjusio būti filmo žvaigžde, Luji de Fiunesas jau po pirmosios trilogijos dalies nustūmė į antrąją planą.
Kiti aktoriaus šedevrai, tokie kaip "Didysis pasivaikščiojimas" arba "Vėpla", viršijo visus kino teatrų lankomumo rekordus Prancūzijoje. Savo filmuose de Fiunesas šokinėjo, lakstė, griuvinėjo, kūlversčiais ritosi nuo laiptų ir net susisprogdindavo. Visus triukus jis atlikdavo pats, be dublerių. Dauguma de Fiuneso komedijų buvo komercinė produkcija, be didelių pretenzijų į meniškumą, kad ir koks būtų turinys, visada sukirpta taip, kad galėtų pasireikšti pagrindinį vaidmenį atliekantis de Fiunesas. Pats aktorius, dešimtmečius laukęs, kada išmuš jo valanda, save vertino kaip liaudies komiką ir sakė: "Mane domina tik tie filmai, kuriuos žiūri daugiau kaip 500 000 žiūrovų".
Rožė jo vardu
1967 m. de Fiunesas nusipirko 30 kambarių de Mopasanų giminės pilį prie Nanto ir tapo dvarininku. Jis buvo prisiekęs gamtos mėgėjas: panašiai kaip ketvirtajame filme apie žandarus savo žemėse persekiojo brakonierius ir, kaip teigė pats, labiau džiaugdavosi nauju augalu savo sode negu filmo sėkme.
1974 m. jis vieną po kito patyrė du infarktus, gydytojams primygtinai rekomendavus paliko kiną ir visas dienas leido šiltnamyje, augindamas rožes, - aktorius nepaprastai mėgo rožes, Luji de Fiuneso vardu net yra pavadinta oranžinės spalvos rožė, išvesta Prancūzijos pietuose. Jis ilgai sirgo, buvo primirštas. Prodiuseriai nenorėjo leisti pinigų filmams, kurių pagrindinis aktorius bet kada galėjo numirti.
1976 m., pakviestas Klodo Zidi (Claude Zidi), jis grįžo į kiną ir kartu su populiariausiu 8-ojo dešimtmečio komiku Koliušu (Coluche) nusifilmavo kino filme "Sparnelis ar šlaunelė". 1981 m. jis pirmą ir paskutinį kartą pats režisavo - "Šykštuolį" pagal Moljerą. Paskutinysis jo darbas kine - vaidmuo šeštojoje serijoje apie žandaro Kriušo nuotykius. 1983 m. aktorius patyrė dar vieną infarktą ir mirė savo sode Nante. Jam buvo 68-eri. Luji de Fiunesas, kurio nemėgo intelektualiojo kino kritikai ir režisieriai, sukūrė dešimtis įsimintinų vaidmenų.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "TV publika"
